Dedukcija (“fanfikas“)

Dedukcija

Šveplokas Holmas ir daktaras Vodsonas sėdėjo svetainėje, įsitaisę minkštuose krėsluose priešais rusenantį židinį, apniukusį šeštadienio rytą mėgaudamiesi ramybe ir šiluma. Visa tai buvo dar maloniau, nes jie žinojo, jog šiuo metu už lango stiprus šiaurys gainioja gatvėmis sniegą, smogą ir retus praeivius, trokštančius kuo greičiau pasiekti šiltą būstą.
- Vodsonai, netrukus į kambarį įeis misis Hudson. Kiek vėliau aš jūsų kai ko paprašysiu, – Šveplokas supapsėjo pypkę ir išpūtė palubėn dūmų kamuolį.
- Holmai, ir iš kur jūs viską žinote? – daktaro Vodsono antakiai pakilo į viršų.
Seklys pasilenkė į priekį, atitraukdamas nugarą nuo krėslo atlošo, ir visu kūnu pasisuko į draugą:
- Vodsonai, atsiminkite, aš visada žinau ką aš netrukus darysiu, na... bent jau per artimiausias dešimt minučių, - jo nugara vėl jaukiai prigludo prie krėslo atlošo.
Vodsonas susiraukė, tarsi vietoj romo būtų išgėręs sugižusio pieno:
- Aš ne apie tai. Aš apie misis Hudson. Iš kur jūs žinote, kad ji tuoj įeis? – įdėmus daktaro žvilgsnis įsmigo Holmui į tarpuakį.
-Tai elementaru, Vodsonai. Aš ją tuoj pakviesiu, – Holmas pakilo nuo krėslo, nuėjo prie kambario durų ir, jas pravėręs, šūktelėjo. - Misis Hudson! Atneškite mums paštą.
Holmas sugrįžo prie židinio ir vėl susirangė krėsle.
- Vodsonai, gyvenimas daug paprastesnis, nei mes įsivaizduojame. Mes patys kartais bandome padaryti jį pernelyg sudėtingu. Dažniausiai tai mums pavyksta. O, štai ir mūsų paštas!
Misis Hudson įėjo rankose nešdama sidabrinį padėklą, ant kurio buvo padėti trys laiškai ir pora laikraščių.
- O dabar gal galite paruošti mums arbatos, - paprašė Holmas. Misis Hudson linktelėjo ir tyliai pasišalino.
Šveplokas kreipėsi į daktarą:
-Vodsonai, gal galite atsinešti savo kompiuterį, jo mums prireiks. Manasis turbūt pasigavo rimtą virusą, aš jo negaliu įjungti.
Daktaras nepatikliai pažvelgė į detektyvą, matyt, galvodamas kaip čia yra, kad Holmas kažko negali. Tada atsistojo, nuėjo laiptų link. Greitais žingsniais užlipo į antrą aukštą. Holmas tuo metu pasiėmė nuo padėklo laišką, atplėšė voką ir ištraukęs išlankstė popieriaus lapą. Ėmė skaityti stambų šriftą. Po minutėlės Vodsonas  vėl pasirodė,  pažastyje laikydamas nešiojamą kompiuterį.
- A-a-a, taip ir maniau, „Lenovo“ N200, - dar Vodsonui nenulipus laiptais, įvertino Holmas, - su pirštų antspaudų skeneriu. Neprastas daikčiukas.
Vodsono veidu praskriejo eilė emocijų, pradedant nuostaba, sumišimu ir baigiant susirūpinimu ar verta dėl tokių seklio žodžių įsižeisti. Vis dėlto daktaras nusprendė įsižeisti:
- Po velnių, Holmai, to tai jau per daug. Raustis mano daiktuose, kai manęs nėra...
- Mano mielas Vodsonai, apie kokį rausimąsi kalbate? - Holmas sureagavo kaip visada ramiai. - Juk aš tiek kartų esu jums aiškinęs, o jūs tiek kartų jau esate įsitikinęs, kad mano dedukcinis metodas veikia. Ir veikia nepriekaištingai, – Holmas trumpam pritilo, tarsi bandydamas surikiuoti mintis. Po kiek laiko atitraukė akis nuo laiško ir tęsė. - Viskas labai paprastai paaiškinama. Visų pirma, Vodsonai, jūs nesate visiškai atviras žmogus. Antra, dienoraščio jūs nerašote, vadinasi, visas paslaptis patikite kompiuteriui, - seklys užlenkė antrą pirštą ir sumosavo ranka sau prieš nosį, vaikydamas pypkės dūmus. - Tokiu atveju tikrai nenorite, kad kas nors be jūsų žinios ten naršytų. Beje, per daug nepergyvenkite, taip elgiasi didelė dalis žmonių.
Holmas padarė pauzę, pakilo nuo krėslo ir numetęs perskaitytą laišką ant stalo, nuėjo prie lango. Žvilgtelėjęs į nykų  Bakerstreet gatvelės peizažą, nusipurtė nuo įsivaizduojamo šalčio, grįžo į krėslą ir toliau tęsė mintį:
- Jūs jau esate matęs mano visrakčių komplektą, todėl žinote, kad galiu atrakinti bet kokią spyną. Dar nežinote, bet, matyt, kažkur pasąmonės kertelėje jums kirba įtarimas, kad man nebūtų problemos nulaužti ir bet kokį slaptažodį, - seklys žvilgtelėjo į Vodsoną, bandydamas išskaityti pastarojo reakciją į pasakytus žodžius. Tačiau Vodsonas buvo ramus. - Taip pat jūs neatmetate galimybės, ką visai neseniai pareiškėte, kad aš galėčiau raustis svetimuose daiktuose. Ir čia jūs esate visiškai teisus – esant reikalui, jokie skrupulai manęs nesustabdytų. Ir kas tada gaunasi? Tiesa, nepaminėjau dar vieno dalyko - kompiuterį jūs pirkote prieš metus, du mėnesius ir penkias... ne, šešias dienas, tai yra tuomet, kai mane jau pakankamai gerai pažinojote. Taigi, apmąstęs visus šiuos argumentus, - Holmas iškėlė į viršų pirštą, - aš darau vienintelę išvadą: Vodsonai, jūs turėjote pirkti tokį kompiuterį, kurio net aš be jūsų žinios nesugebėčiau įjungti, na nebent reikėtų nunerti nuo jūsų pirštų odą. Brr... šiurpu... O tuo metu mūsų rinkoje su pirštų antspaudų skeneriais buvo tik tokie kompiuteriai...
- Taip, taip... iš tiesų, kai viską taip sudėliojate,  atrodo labai paprasta... Ir iš tikrųjų, Holmai, kai ieškojau tokio kompiuterio, nebuvo labai didelio pasirinkimo, - daktaras priėjo ir sustojo priešais detektyvą.
- Hardas Western Digital, 200 gigų. Vodsonai, o jūs, pasirodo, turite skonį... Ir babkių, - Holmas pasilenkė pasitaisyti atsirišusio batų raištelio. - Ir keturi gigai RAM-o. Na, tai tik patvirtina mano anksčiau pasakytus žodžius apie jūsų finansinę padėtį.
Vodsonas tiesiog suakmenėjo ir tik iš akių mirksėjimo galima buvo suprasti, kad jis dar gyvas. Tiek daug apie savo kompiuterį nežinojo nė jis pats. Tuo metu durys į kambarį prasivėrė ir pro plyšį įplaukė iš pradžių padėklas, o paskui ir  pati misis Hudson. Pamačiusi ištįsusį iš nuostabos daktaro veidą, ji globėjiškai pratarė:
- Misteri Vodsonai, jūs esate džentelmenas, o  misteris Holmas tuo naudojasi, - ji nuvairavo padėklą su arbatos puodeliais stalo link.
- Kaip suprasti? Kuo naudojasi? – atsipeikėjęs perklausė daktaras. Jo balsas nuskambėjo kaip įsižeidusio  penkiamečio vaiko, kuris negavo norimo saldainio.
- Jūsų batai nepriekaištingai nublizginti.
- Šūdas... bet...  nieko nesuprantu...  Atsiprašau, misis Hudson... Bet.... prie ko čia mano batai?
- Ant jų atsispindi jūsų kompiuterio apačia. O ten yra priklijuotas lipdukas su kompiuterio pagrindinių detalių pavadinimais ir duomenimis. Beje, kompiuteris kaip ir reikėjo tikėtis, pagamintas Kinijoje, - dėliodama puodelius su arbata ant stalo, ramiai paaiškino misis Hudson. -  Ir jums tai, turbūt, ne paslaptis?
Laptopas vos neiškrito Vodsonui iš rankų. Holmas sukikeno:
- Mano mielas drauge, aš pas misis Hudson gyvenu jau 15 metų. Kai jūs tiek su manim pragyvensit ir jums daug dalykų atrodys paprasčiau. Nagi, junkit savo žvėrį, - Holmas siektelėjo  antro laiško.
Vodsonas žengtelėjo kelis žingsnius į šoną prie stalo, atsargiai paguldė ant jo kompiuterį. Atkėlė dangtį, paspaudė reikalingą mygtuką, o kai atėjo metas perbraukti pirštu per skenerį, atsuko Holmui nugarą, tuo pačiu uždengdamas nuo seklio vaizdą.
Misis Hudson pasišalino. Holmas įsigilinęs skaitė laišką. Paskui, lyg kažką prisiminęs, pasisuko į daktarą ir pratarė:
- Žvilgtelėkit, Vodsonai, gal „mažiau prekiaujantis“* mūsų geras pažįstamas prisijungęs prie Skype?
Daktaras sukluso,  apmąstė prašymą.
- Ar turite galvoje Lestreidą?
- Būtent, ką gi daugiau?
- Taip, prisijungęs.
- Tai pasiųskit jį po velnių.
- Ir kodėl gi?
- Taigi nieko nekainuoja. Nė sudilusio penso. Ar galite patikėti?
- Pasisveikinti tik tam, kad pasiųsti? Nemanau, kad gera mintis, – suabejojo Vodsonas.
- Patikėkit, Vodsonai, pasisveikinti ir pasiųsti kur kas geresnė mintis, nei tai padaryti nepasisveikinus. Be to, jis to vertas – tai jo atsiųstas virusas pribaigė mano kompiuterį, - Holmas akimirką padvejojo. - Na, gerai, tiek jau to, pamirškim, aš galiu patikėti, kad jis tai padarė to nenorėdamas. Apskritai turiu nuojautą, kad Lestreidas viską daro nenorėdamas, jam taip tiesiog gaunasi. O jei rimtai, tai aš galvoju, kad jau geriau jis būtų prekybos agentas, o ne Skotland Jardo inspektorius – nors pavardę kaip nors pateisintų.
Holmas vėl grįžo prie laiško. Po minutės jis susimąstė, po to lėtai pasukiojo į šonus galvą:
- Hm, misteris Ozis... Ozis.  Negirdėjau tokio. Nagi, pagooglinkit, Vodsonai.
Daktaras pasilenkė ir skubiais judesiais suspaudė klavišus. Atsakymas neužtruko.
- Ozis? Deja, nieko nėra, Holmai. Bet yra Ožys.
- O, blyn... Ne, čia ne tai, aš žinau kas yra ožys. Vadinasi, mūsų laukia tikras iššūkis...  seniai tokį beturėjom, - Holmo akys sublizgo. - Teks vėl imtis senų metodų. Na, bet šis darbas neskubus.
Ir vėl įniko į laišką.
Trumpą laiką kambaryje girdėjosi tik ugnies spragsėjimas.
-Kai iš Protėjo buvo norima..., - tarsi kalbėdamas su savimi, nutraukė tylą daktaras.
-Kas išprotėjo? – susirūpinęs pasmalsavo Holmas, pakėlęs akis nuo popieriaus.
-Kodėl jūs manote, kad kažkas išprotėjo? - nustebo Vodsonas.
-Vėlgi elementaru, Vodsonai - jūs pats ką tik tai pasakėte. Čia ir dedukcijos jokios nereikia.
Kokias tris sekundes buvo visiškai tylu. Atrodė, kad ir ugnis židinyje trumpam priblėso. Po to Vodsonas prajuko. Iš pradžių jis tik kikeno, prisidengęs ranka burną, o kita modamas Holmui, kad tas nebesugalvotų pasakyti kokios nesąmonės ir nežiūrėtų į jį tokiomis romiomis akimis, jog daktarą nuo to ėmė dar didesnis juokas. Po to kikenimas pavirto juoku, galingu juoku – Vodsonas jau kvatojo nesivaržydamas, susiėmęs rankomis už pilvo, dar vėliau - susilenkęs dvilinkas ir ranka laikydamasis už stalo krašto, kad neparkristų ant grindų. Jo juokas buvo toks nuoširdus, kad iš akių ištryško ašaros ir, neapsikentusi, į kambarį, tyliai pravėrusi duris, kyštelėjo galvą misis Hudson. Jos nustebusi veido išraiška Vodsonui vėl sukėlė naują kvatojimo bangą. Holmas tuo metu į jį atlaidžiai žiūrėjo – jis draugo juoku neužsikrėtė. Galų gale, Vodsonui pavyko šiaip ne taip juoko priepuolį sutramdyti:
-Holmai, aš norėjau papasakoti ne apie išprotėjimą, o apie Protėją – graikų mitologijoje buvo toks  dievas. Deja, nemanau, kad gerai jį pažinotumėt. Pagooglinkit jei ką, dabar jūsų eilė. O aš tuo metu išgersiu arbatos.
Holmas atsikėlęs nuėjo prie laptopo. Po kelių minučių, jis paklausė:
- Vodsonai, ar jūsų mintis buvo parodyti panašumą tarp Protėjo ir nusikaltėlių gaudymo?
- Na, man labiau knietėjo parodyti beveik paradoksalų skirtumą. Visi, kas norėdavo sužinoti kas jų laukia ateityje, turėjo įdėti labai daug pastangų, kad sugautų Protėją, mat, anas gerai nuspėdavo ateitį. Tačiau savo žinias jis atskleisdavo tik tiems, kas jį pagaudavo. Mes gi, tiksliau jūs, turite įdėti labai daug pastangų, kad sužinotumėte kas vyko praeityje, kad galėtumėte išsiaiškinti ir sučiupti nusikaltėlį.
-Taip, iš tiesų įdomus palyginimas… arba skirtumas, priklausomai nuo to, kaip pažiūrėsi, - pakraipė galvą Holmas.
Šveplokas nutilo ir, žiūrėdamas į židinyje spragsinčią ugnį, tarsi užsisvajojo. Vodsonas tuo metu stypsojo šalia kompiuterio sekliui už nugaros. Keletui minučių kambaryje vėl įsivyravo tyla. 
- Daktare, kodėl manote, kad negalėčiau to padaryti? - užsitęsus tylai, tarstelėjo Holmas. Jis pasilenkė prie židinio ir įmetė į ugnį dar porą malkų.
Vodsonas apstulbo.
- Holmai, net nebežinau kas jūs – genijus ar velnias?
- Nei tas, nei anas, mano mielas drauge. Vėlgi, viskas labai elementaru – aš tiesiog pasekiau jūsų minčių eigą. Beje, tai nebuvo labai sudėtinga. Kai jus apėmė melancholiška nuotaika ir jūs žvilgtelėjote į savo dešinę plaštaką bei ėmėtės apžiūrinėti pirštus, padariau išvadą, kad prisiminėte mano anksčiau pasakytas mintis  apie antspaudus. Tada jūs sugniaužėte pirštus į kumštį, o kiek vėliau ištiesėte vien tik vidurinįjį pirštą – reikia manyti tą, kuris nuskenuotas jūsų kompiuteryje, - seklys su savo dešinės rankos pirštais padarė taip pat. - Tada jūsų lūpas iškreipė šypsnys – manau, jus nustebino, o gal sudomino pamatytas vaizdas. Tuomet jūs kelis kartus pamosavote tuo vaizdu sau prieš nosį, -  Holmas viską, apie ką kalbėjo, atkartojo savo judesiais.
Kaip tik tuo metu pro svetainės duris vėl galvą kyštelėjo misis Hudson. Išgirdęs praveriamų durų garsą, detektyvas kaip sėdėjo su ištiesta ranka, taip visu kūnu ir atsigręžė ton pusėn. Nors šeimininkės veide nuo pamatyto vaizdo nesukrutėjo nė vienas raumenėlis, tačiau prieš žengdama atatupsta ir uždarydama duris,  vis dėlto persižegnojo. Dėl visa ko.
Holmas patraukė pečiais, grįžtelėjo Vodsono pusėn ir tęsė:
- Turbūt pagalvojote, kad toks gestas labai tinka parodyti tam... chm... rezultatui, kuris lauktų mano mėginimo sužinoti, kuris pirštas nuskenuotas jūsų kompiuteryje, - Holmas vėl gūžtelėjo, tarsi susitaikydamas su tokia perspektyva. - Tada jūs patenkintas vos nesusijuokėte, vėliau staiga surimtėjote, atgniaužėte visus pirštus ir, pažiūrėjęs į juos, nusiraminote. Netrukus iš pirštų suraitėte špygą, apžiūrėjote ją iš visų pusių ir įsikišote į kišenę. Aš spėjau, kad jūsų paskutinės mintys buvo tokios, kad norėdamas įsilaužti į jūsų kompiuterį aš turėčiau nulupti odą nuo visų pirštų, bet to aš tikrai niekada nepadarysiu... Na,  būtent tada aš ir uždaviau jums savo klausimą, - Holmas nusišypsojo. – Ką dabar pasakysite?
- Holmai, po velnių, nemeluosiu - jūs beveik atspėjote, bet... juk... aš visą laiką stovėjau jums už nugaros, o jūs nė karto nebuvote atsisukęs!
- Tai jus ir privertė prarasti budrumą, ar ne?
- Na,  tiesiog iki šiol nepastebėjau, kad turėtumėte akis pakaušyje. Kaip jums tai pavyksta?
- Elementaru, mielas drauge. Ir vėl mums padės dedukcija. Juk jūs, turbūt, pastebėjote, kad vakar truputį pasilinksminau?
- Na ir kas iš to? Aš irgi kartais pasilinksminu, sakyčiau net dažniau už jus, bet nuo to man akys ant pakaušio neatsiveria.
- Matote, reikalas tame, kad ant židinio atbrailos stovi vakar nebaigtas butelis romo. Beje, romas visai neblogas... Jūsų špyga, Vodsonai, ant butelio atrodė kiek iškraipyta, bet ne tiek, kad negalima būtų jos atpažinti... Romą baigsiu šįvakar, beje, kviečiu palaikyti man kompaniją, tuščią butelį išmesiu. Galėsit jaustis kiek saugiau. O jei namuose vaikščiosite be batų, su tapkėmis, galėsite jaustis ir visai saugiai, - Holmas nusikvatojo.
Vodsonas tiriamai pažvelgė į detektyvą:
- Holmai, manau, kad su jumis niekada negali jaustis saugiai.
- Čia priekaištas ar pagyrimas?
- Holmai, ar jums neatrodo, kad mudu su jumis kiek apkerpėjom be rimto darbo. Šnekam tai šį, tai tą. Vienu žodžiu – nesąmones. Galėtų juk mus aplankyti koks klientas arba, dar geriau, turtinga ledi...
Sulig paskutiniais žodžiais į svetainės duris kažkas pasibeldė ir jos prasivėrė – už jų stovėjo misis Hudson:
- Misteri Holmai, pas jus lankytoja...
Holmas pasisuko į Vodsoną ir įdėmiai į jį pažiūrėjo. Tas trūktelėjo pečiais:
-Na, ir ką dabar sako jūsų išgirtasis dedukcinis metodas?

* - žodžių žaismas. Angliškai Lestreidas rašosi Lesstrade. Žodis „less“ reškia „mažiau“, o „trade“- „prekyba“.