Svajonių turnyras.Keliai.Ganeris 1 dalis

GANERIS

      Ganeris sumataravo kojomis ir paklūpinėjęs kelis žingsnius, galų gale tvirtai atsistojo ant žemės. Skrydis baigėsi. Trėjos miesto sienos mūrus pakeitė pieva. Jis paspruko, tiksliau jie. Ganeris apsidairė. Naujasis,, bičiulis‘‘ ramiai stovėjo už nugaros. Pašaipi mina ramiame veide aiškiai rodė, kad jam tokie pasiskraidymai ne naujiena.
      - Užteks vaidinti paukščius akrobate. – Nergojus pasitaisė skrydžio metu susitaršiusius, juodus it derva plaukus. - Laikas ir tau pajudinti užpakalį dėl mūsų bendro tikslo.
      - Tai čia tas Gilramešas? – Ganeris atidžiau apžvelgė, kur jį nakties klajūnas atnešė. Trejos miestas liko kažkur toli už nugaros. Aplink atrodo nesibaigsiantys laukai. O priekyje miško siena, paskendusi nakties tamsoje, tyli ir laukianti. Pati paprasčiausia pamiškė, kas per darbeliai čia gali būti ir dar tamsoje. Tiesiog ramybės oazė po pragariškų gaudynių miesto labirintais ir keisto skrydžio. 
        - Norėtum. Iki Gilramešo dar labai toli. O dabar einam. - Nergojus pasuko miškan. Ganeris gūžtelėjo pečiais ir nusekė iš paskos. Ir iškart ėmė keiktis. Tankiu krūmų šakos kabinosi už drabužių, taikėsi užtvoti per veidą arba dar blogiau išbadyti akis. Nakties tamsoje kojos taip ir kliuvo už iš žemės kyšančių šaknų. Priekyje einantis nakties klajūnas pateisino savo vardą ramiausiai, lyg miesto grindiniu, žingsniuodamas pirmyn. Atrodė, bendrakeleivio vargai visai jo nedomino. Dar kiek ir akrobatas būtų toje šakų maišalynėje pasilikęs vienas, bet galų gale krūmų juosta baigėsi. Krūmai užleido vietą senam pušynui. Tarp storų gumbuotais kamienais pušų vietos į valias, o ir žemė buvo nuklota minkštų samanų kilimu. Vienas malonumas keliauti net ir tamsoje. Akrobatas pasivijo Nergojų ir ėmė žingsniuoti šalia. Galvoje sukosi virtinė klausimų, o atsakymus žinojo tik naujasis,, draugas‘‘.
      - Mums reikia pakalbėti. – Ganeris  aplenkė kerpėmis apaugusį, pusiau žemėje pasislėpusį uolos luitą ir visiškai prisigretino prie juodaplaukio milžino. 
      - Apie ką mano mielas drauguži, jei ne paslaptis? – Nergojaus balse pašaipa. Ta pati likusi nuo susipažinimo po ąžuolu laiko.
      - Apie tą Gilramešą, apie tai, ką mes čia darome. Galų gale apie skrydį, ne kiekvieną dieną juk paprasti žmonės skraido.
      - O kas tau sakė, kad aš - paprastas žmogus? - Nergojus nusijuokė ir  dar padidino ėjimo greitį. Jei tą lėkimą tarp pušų dar buvo galima vadinti ėjimu. - Visus atsakymus gausi, kai pasieksim vietą, į kurią dabar keliaujame. Mums reikia spėti sutvarkyti viską iki nesibaigė naktis.
              Ganeris sukando dantis. Skrydžio metu kojos kiek pailsėjo po bėgiojimo Trėjos grindiniu, bet dabar nuovargis ėmė jaustis dar labiau. O dar ir permirkę po nelaimės su bala batai nemaloniai šaldė pėdas. Taip ir iki peršalimo netoli. Beliko tikėtis, kad iki tos mistinės reikiamos vietos nereikės trenktis per visą mišką. 
          Po pusvalandžio miškas ėmė keistis. Pušis pakeitė eglės, samanų kilimą vis labiau draskė uolų luitai netvarkingai išsibarstę aplink. Paviršius ėmė leistis žemyn. Kuo toliau, tuo statesnė nuokalnė. Netrukus abu keliauninkai gavo atidžiai stebėti kur deda kojas. Kartkartėmis net  teko atsiremti į kietą, spygliais nuklotą žemę delnais. Jie leidosi i kažkokią milžiniško dydžio daubą . Kad ir kas buvo jos apačioje, būtent ten traukė Nergojus. Pačiame daubos dugne išnyko net ir eglės. Liko tik akmenys nuo kumščio iki nemažo šuns dydžio. Ir vargana žolė kur ne kur išlindusi tarp jų. Ištisa nedidelė, nusieta pilkų riedulių laukymė.
        - Na va ir vietoj. - milžinas nakties klajūnas mostelėjo link laukymės vidurio ir nieko nelaukdamas nužirgliojo per akmenis. Net ir jam eiti per susigrudusių akmenų masę nebuvo lengva. Ganeris nežinia jau kelintą kartą mintyse nusikeikė ir lėtai dėdamas pėdas ant didesnių akmens luitų nusekė įkandin. Vienas neatsargus žingsnis, į tarpą tarp akmenų pataikiusi pėda ir viskas baigtųsi  kojos pasitempimu arba net išnarinimu. Gerai nors, kad laukymė buvo vos keliasdešimt metru ilgio.
        Jos viduryje žiojėjo didžiulė skylė.

                                          --------------------------------

        Nuo Ganerio rankų aitriai trenkė sakais. Pusvalandis keberiojimosi tarp akmenų ir slankiojimo eglyne, bet užtat dabar jis turėjo keletą puikių deglų. Taupiai naudojant jų turėtų užtekti porai valandų po žeme. Visą tą laiką Nergojus ramiausiai sėdėjo ant didelio akmens šalia kiaurymės. Pamatęs, kad Ganeris jau pasiruošęs, jis spragtelėjo pirštais. Deglas akrobato rankoje sužibo liepsna. Eilinis nakties klajūno fokusas, o tiksliau magija. Triukas, apie kokį galėjo tik pasvajoti šiąnakt Trėjoje suimtas fokusininkas Maletas. Surakintas ir jau pasmerktas mirčiai beveidžio barono. Kaip ir kiti Ganerio kolegos ir draugai. 
          - Leidžiamės žemyn mano kraujo drauge, laikas padidinti tavo šansus nugalėti. -Nergojus pašoko nuo akmens  ir atsistojęs prie kiaurymes pradžios manieringai nusilenkė it šauklys prie viešnamio durų kviesdamas užsukti į malonumų namus.
          - Niekur aš nesileisiu, kol negausiu atsakymų, kas čia vyksta. Užteks tyčiotis ir vedžioti už nosies it pienburnį. - Ganeris pajuto, kaip jį užplūsta įsiūtis. Jį gaudė, vaikėsi it gyvulį barono pakalikai, kėsinosi  perkąsti gerklę kažkokia neaiški žmogysta, o kur dar neaiškus skrydis ir brovimasis pakniopstomis mišku rizikuojant išsisukti koją ar išsidurti akį. Ir kuo tai padės jam išgelbėti savo draugus, kai jis pats nežino kur randasi ir ką daro, it lėlė už virvučių tampomas neaiškaus tipo. 
          - Prižadėjau  papasakoti viską ir papasakosiu. Leidžiamės žemyn. Požemiai pakankamai dideli, kad suspėčiau atsakyti į tavo klausimus. Deglas jau dega, kuo ilgiau mes tūpinėsim, tuo daugiau galimybių, kad teks tais urvais šliaužioti aklinoje tamsoje. - pašaipą iš naktinio klajūno balso tarsi vėjas nupūtė.
        Tamsiaplaukis milžinas paėmė deglą iš akrobato rankų ir ėmė atsargiai leistis žemyn. Ganeriui neliko nieko kito kaip lįsti iš paskos. Po tos priesaikos po ąžuolu jo ir draugų likimas jau priklausė ne vien nuo jo.
          Pradžioje urvas buvo kone penkių metrų skersmens, gana stačiai besileidžiantis į žemės gelmes. Tamsiai rudos spalvos uolienos buvo lygios, be išsikišimų, tarsi gero puodžiaus išžiesto puodo vidus. Jei ne negrabiai iškalti akmenyje aptrupėję laipteliai, tiesiog nuslystum į požemio tamsą mintyse melsdamasis, kad į ką neatsitrenktum. Nergojus žingsniavo pirmas. Dešinėje rankoje laikomas deglas sugebėjo išplėšti iš aklinos tamsos vos keletą metrų priekyje. Netrukus Ganeris pasijuto tarsi palaidotas gyvas, uždarytas milžiniškame akmeniniame karste. Įspūdį dar sustiprino ir nakties klajūno kalba su kiekvienu žodžiu su kiekvienu garsu ataidinti nuo akmens sienų, lubų ir grindų. Tarsi tamsoje slėpėsi nežinomos būtybės su pasimėgavimu kartojančios viską ką išgirsta. Akrobatas susikaupė stengdamasis susitelkti tik į  svarbiausius dalykus. Keliolika apšviestų laiptelių, vedančių kažkur žemyn ir Nergojaus  balsas. Galų gale pažadai ėmė pildytis. Žodis po žodžio.
        Gilramešas – miestas pietuose, tolimoje dykumoje. Jame kas trisdešimt tris metus vyksta turnyras, kuriame nugalėjusiam kariui dievas išpildo vieną svajonę. Kaip tik jos reikia Nergojui. Jis, magas, prieš daugelį metų susikovęs su galingu raganiumi ir nugalėjęs, tačiau prieš mirtį šis prakeikė Nergojų. Po prakeiksmo jis ir pasivadino nakties klajūnu, nes saulės spinduliai sudegintų jį it laužo liepsnos sausą žolę. Ir štai jau keliolika metų jis slepiasi naktyje, pamiršęs kas tai yra aušra, saulės spindulių šiluma, dienos grožis.
It atstumtasis.
        - Ir tu nori, kad aš paprašyčiau panaikinti prakeikimą nugalėjęs turnyre? – keista buvo kažko klausti priekyje judančio nugaros. Nors ne keisčiau nei leistis į dievai žino kokią skylę miško gilumoje. Jau nekalbant apie ką tik išgirstą istoriją. Magija, raganiai, dievai. Jau pakilęs nuo sienos į orą Ganeris suprato, kad pakliuvo į tokį nuotykį, apie kurį net nesapnavo, tačiau dabar galva išvis svaigo nuo įspūdžių. Tai štai koks tas darbelis laukia jo mainais už  draugų išgelbėjimą iš barono nagų. 
        - Aš noriu, kad paprašytum durklo, Saulėlydžio durklo. - nugara buvo kaip niekada rimta. – Tik jis gali panaikinti prakeiksmą. Ir tada aš magijos pagalba taip išgąsdinsiu baroną, kad jis tiesiog džiaugsis paleidęs į visas keturias puses vargšus klajojančius cirkininkus.
        - Logiška. O kodėl mes tada iki čia neskridom su magijos pagalba. Juk būtų greičiau? 
        - Nes magijos energija, kaip ir jėgos senka. Tu sugebėtum kovoti pilna jėga kardais penkias minutes?
        - Tai žinoma.
        -  O pusvalandį?
        - Pilna jėga ko gero ne, juk pavargčiau. – akrobatas atsisuko atgal. Įėjimo į požemius jau nebesimatė. Įdomu kiek dar tų nesibaigiančių laipteliu liko.
      - Tai štai ir neskridom virš miško, nes tai būtų atėmę per daug energijos, kurios man dar prireiks. - Nergojus pakėlė deglą aukštai virš galvos. Laipteliai baigėsi. Urvo dugne buvo lygi aikštelė, vis dar penkių metrų skersmens apskritimas. Tarsi milžinas būtų į žemę įsmeigęs ieties kotą palikdamas idealiai vienodą skylę per visą jos ilgį. Aikštelės sienose juodavo tris naujos skylės – įėjimai į urvus, šįkart jau einančius horizontaliai. Nakties klajūnas  nedvejodamas pasuko į dešinįjį. Matyt šie požemiai jam buvo ne naujiena.
        Naujasis urvas buvo daug mažesnis, labiau primenantis koridorių nei olą. Sienos vis dar buvo rudo akmens, tačiau šiurkščios, šerpetotos, su aštriais atsikišimais. Nieko panašaus į glotnius kone nusvidintus išorinius olos paviršius. Priekyje einantis milžinas magas kartkartėmis vis gaudavo pasilenkti, kad nebumbteltų galva į nelygias lubas. Kad ir kas rausė šiuos tunelius, nebuvo labai pedantiškas ir kruopštus. Ir neatrodė, kad tai labai jau saugu. Ganeris slinko iš paskos savo bendražygio stengdamasis būti kuo arčiau pastarojo. Vis gi magas, ir jei staiga sienos aplink imtų byrėti ir griūti, tik burtai galėtų išgelbėti nuo palaidojimo po akmenimis.
        - O ko mes tada šliaužiojam kaip sliekai po žeme vietoj to, kad jau vyktume į tą Gilramešą? – akrobatas stebėjo judančius ant sienų savo ir Nergojaus šešėlius, ryškius ir fantasmagoriškus. Spragsinčio deglo šviesoje jie gyveno atskirą nuo savo šeimininkų gyvenimą, šoko beprotišką šokį, persipindavo, susiliedavo į naują darinį ir vėl atsiskirdavo kas sau.
        - Nes tu per silpnas, kad nugalėtum geriausius kovotojus be pagalbos. Mes čia to paties, ko norėjo kažkada šitas gražuolis. Ksato kardo. - Nergojus stabtelėjo ir pasilenkęs, kažką pakėlė nuo žemės. Tai buvo žmogaus kaukolė. Tuščios akiduobės spoksojo tiesiai į akrobatą, tarsi norėdamos kažko paklausti. Parudavę dantys šiepėsi amžinoje šypsenoje.              -      - Aš turiu kardą ir tikrai gerą. Pirkau už keturis sidabrinius. - Ganeri kuo toliau, tuo labiau erzino tas pasipūtęs magas. Jei jis toks prastas kovotojas, tai kodėl Nergojus pasirinko būtent jį.
      Nakties klajūnas numetė kaukolę. Ši sausai barškėdama nuriedėjo grindimis pakeliui barstydama dantis. Nurimo tik atsirėmusi į likusią, ant žemės tysančią, skeleto dalį. - Aš tave, Ganeri, ištyriau dar Trėjoje, išlandžiojau po tavo protą ir kūną. Tu turi puikiai ištreniruotą kūną, esi greitas, staigus, puikiai jauti pusiausvyrą ir daiktų balansą, tačiau tu ne karys. Nesi treniruotas kovoti, kovoti ir dar kartą kovoti, nesi įpratęs žaloti ir net žudyti, jei prireiks. Nežinai gynybos ir puolimo taktikos, smūgių ir išsisukimų. Tu net kovoji kaip scenoje, efektingai ir gražiai, kai dažnai reikia kažko žemiškesnio ir purvinesnio.
        - O tas Ksato kardas...
        - Būtent, cirkininke. Jis padarys iš tavęs tikrą karį, paimdamas tavo greitį ir vikrumą ir pridedamas to, ko tau trūksta. - milžinas magas perlipo dar vieną skeletą. Šį kartą šalia parudavusių kaulų gulėjo surūdiję grandininiai šarvai ir didžiulis kalavijas. Naujoji tunelio atšaka vingiavo tai kairėn tai dešinėn, kartais pakildavo aukštyn ar atvirkščiai imdavo slysti į apačią. Ir tai vienur, tai kitur akys ir kojos užkliūdavo už ankstesnių kandidatų į magiškąjį ginklą liekanų. Visi nelaimėliai jau buvo pavirtę į skeletus, išdžiovintus ilgo laiko. Atrodė, kad dabartiniais laikais šią vietą visi tiesiog užmiršo. Trumpam iš tamsos gniaužtų išplėštos kaukolės dėbsojo savo juodomis akiduobėmis, tarsi perspėdamos apie čia tūnantį nežinomą pavojų.
        - Ši vieta atsirado labai seniai. Laikais, kai pasaulis buvo kupinas magiškos energijos. Didžiosios magijos amžiuje. Būtent tada čia buvo paslėptas Ksato kardas. Visi suprato šios vietos galią ir bijojo. Po ilgų šimtmečių, kai magija sumenko ir daug kas užsimiršo, požemius ėmė lankytis vagys, niekingi ir menki, su magija savyje ar ginklais rankose. Visi jie atgulė čia amžino miego. Dabartiniais laikais nebeliko net vagių, galinčių surasti šią vietą. Žmonės patys to nepastebėdami apeina eglėmis apaugusią daubą. Apsauginė magija, kad ir nusilpusi per amžius, per stipri šiuolaikiniams nemokšoms. - Nergojaus balsas akmeninėse gelmėse tarp sienų ir išdžiuvusių skeletų veikė raminančiai, kone migdančiai. Ramus, pamokantis, tiesiog paneigiantis bet kokią pavojaus galimybę. Ir kartu kupinas užslėptos galios, siunčiantis nematomus ženklus, kad balso šeimininkui geriau skersai kelio nestoti.
          Tunelis staiga pasikeitė iš siauro koridoriaus peraugdamas į nedidelę stačiakampę salę. Sienos vėl glotnios, nusvidintos kaip pradžioje. Nauji tuneliai ar jau galutinis tikslas? Keista kaip nedidelis, jau baigiantis išdegti, deglas gali apšviesti tokią nemažą erdvę. Ganeris apsižvalgė. Salę apšvietė ne tik deglo liepsna. Visos sienos švytėjo. Jų šviesa buvo vaiduokliškai blyški ir šalta, tačiau net jos užteko pamatyti tai, kas gulėjo ant grindų. Jei tunelyje palaikai pasitaikydavo tik kur ne kur, šioje nedidelėje salėje jų buvo net keliolika. Tikros kapinės. Didžiuma skeletų buvo sugniuždyti, nutrauktomis galūnėmis, atskirai gulinčiomis kaukolėmis. Skydai su kumščio dydžio įlinkimais ir net skylėti, kardai ir kalavijai sulinkę ar  perlaužtomis geležtėmis, įvairių formų šalmai sutraiškyti it kiaušinių lukštai.
        - Kas per priešininkas tai galėjo padaryti? – Ganeris išsitraukė kardą stengdamasis akimis surasti vietą, kurioje galėtų slėptis pasala. Bendražygio magiški sugebėjimai ir užtikrintas ramumas – viena, tačiau tokia mirties bakchanalija darė neišdildomą įspūdį.
        - Ne kas per priešininkas, o kokia magija. – nakties klajūnas priėjo prie netoliese gulinčio skydo. Rombo formos plokštumoje žiojėjo kone idealiai apvali skylė. Skydas barkštelėjo apverčiamas. Magas pakėlė kažkokį daiktą nuo žemės ir parodė jį Ganeriui. Paprasčiausias geležinis rutulys, primenantis morgenšterno galva tik be spyglių.                                                                                                - Senaisiais laikais šis užkeikimas vadinosi akmeniniu viesulu. Magai iššaukdavo s sūkurį, kuris sukdavo aplink visus aptinkamus akmenis ir su jų pagalba atakuodavo priešus. Smūgiai būdavo tokie stiprūs ir netikėti, kad neapsaugodavo nei skydai nei šarvai. O čia vietoj akmenų šie geležiniai daikčiukai. - Nergojus  užsimojo ir sviedė rutulį. Kairėje gulėjusio skeleto kaukolė subyrėjo į mažus šipulėlius.
          - Šis viesulas dar veikia? – Dabar Ganeris galėjo pilnai įvertinti čia kadaise įvykusias žudynes. Tokioje nedidelėje uždaroje erdvėje išsisukti nuo mirtinų geležies gabalų neturėjo šansų net pats vikriausias žmogus.
          - Žinoma kad ne, kitaip mes jau gulėtume šalia naujųjų pažįstamų. Aš sustabdžiau užkeikimą. - milžinas magas ceremoningai nusilenkė it cirko artistas laukdamas plojimų. Jis pasuko tiesiai link salės galo, pakeliui aplenkdamas visas kaulų ir geležies krūvas, kažkada buvusias gyvais žmonėmis.
          Galinė siena švytėjo kaip ir kitos, tačiau vienu dalyku išsiskyrė. Jos paviršius juodavo keistais rašmenimis. Ganeris klajonių su cirku metu regėjo ne vienos tautos raštą, tačiau tokių keistai suraizgytų rašmenų matyti neteko. Nuo jų dvelkė senove ir magija.
        - Tai duris. Už jų Ksato kardas ir jo sargas.
        - Sargas?
        - Paskutinė kardo apsauga. – Nergojus perbraukė delnu per simbolį, primenantį susisukusią puolimui gyvatę. Simbolis staiga išnyko, tarsi ištirpęs sienos skleidžiamoje šviesoje, o nakties klajūnas jau tiese ranką į kitą rašmenį.
        - Ten gali įeiti tik vienas žmogus. Tas, kuris nori tapti jo šeimininku.
        - Tai yra aš? – Ganeris neramiai stebėjo, kaip jo bendražygis naikina vieną simbolį po kito. Beliko vos keli.
      - O kas gi daugiau. Juk tokiam kardo meistrui kažkoks tai sargas vieni niekai. -Nergojus atsisuko į akrobatą. - Aš nežinau kas yra už tų durų. Nežinau kas per sargas ir kaip jį įveikti. Tiesiog palinkėsiu sėkmės, kraujo drauge.
      Liko paskutinis simbolis. Pačiame sienos centre. Magas priglaudė ranką prie rašmens, panašaus į atmerktą žmogišką akį. Kelios sekundes ir šis, kaip ir prieš tai buvusieji, be garso išnyko. Tiesiog vaiduokliškai švytinti siena, bet tik akimirkai. Staiga centrinėje jos dalyje atsirado stačiakampė, primenanti duris, anga.