Kada paliks laivai vėl tuščią uostą,
Kada liks smėly pėdos svetimų.
Aš tyliai vėl čionai sugrįšiu,
Manęs vėl lauks tamsa gili.
Čia švies mėnulis, žuvėdros klyks,
Bangose pliuškensis seniai regėtos žuvys.
Jie visi drauge,
Jie tylą šią užpildo malonia kalba.
Gera čia sugrįžti, prisiminti daug ką,
Regėti tolius, jausti vėją.
Bet niekad čia nebuvau su tavimi,
Šio grožio tu niekad nematei...
Tokia širdy mano užslėpta malda,
Ja tiek daug galiu aš pasakyti.
Kas vakarą sugrįžtu mintimis į uostą,
Kur seniai išplaukę pažįstami laivai.
Ko gero netek išgirsti, tau, klykiančių žuvėdrų,
Ko gero neteks regėti, tau, čia besipliuškenančių žuvų,
Ko gero neteks pajusti, tau, vėjo įsisukusio į plaukus,
Ko gero neteks sužinoti, tau, mano ilgesio maldos....