Tą nerūpestingą vaikystės kvaitulį,
kada riestainis svarbesnis už draugystę,
ryjau, čiaplojau ir apkvaitęs vaitojau,
ta moderniĄ sekso kalbĄ
nes buvo girdima per foną, nesuvokiant
kas tai, garsas ar vaiduoklis
ar gama iš vaikystės DO.
Ir praryjus metus, su vištiena ir kitais mišrainės
atokvėpiais supratau, kad
esu laisvas ne iš prigimties
o iš senelio noro būto laisvu.
Šiandien taip pat su juo kalbuosi ir jis rėkia,
ne taip ne taip turėjo būti.
Bet aš ir ne taip gyvenu ateityje.