rudenį krentančių lapų kelio nuogirdose
suaižėja būtis lyg kiaukutas slėpęs laiką
einu per gyvybės netekusį medžių ošimą
po kojomis alsavimas
skverbiasi į mano sąmonę
lyginu savo laikinumą lyg krentančio lapo
pavėjui į žemės glėbį
------------------------
šerkšnas išrašo languose mane
piršto nuorodomis stiklu leidžiuosi į savo pasaulį
kurio tu nesuprasi jis vėduoklėmis išsiskleidžia
užšalusio lango stikle
kužda paslapčia tik man vienai suprantamą paslaptį
atveria laiko paliktas žaizdas
už lango paukščiai šakose ieško savo skrydžio
nuorodose nėra atgalinio bilieto tik į paskutinę stotelę...