Pokalbis su Juo

Jis šneka. Be paliovos visą naktį. O mano kūnu eina pagaugai. Jo balsas pramuša mano ausų būgnelius, ardosi draskosi sraigėmis, kanalais, nervais, pragręžia giliausias skyles smegenyse. Vieną, antrą, trečią kartą... Kraujas pasipila laisvai iš kiaurasamčiu virtusių dviejų pusrutulių. Ir vis tiek tebegirdžiu.
    Jis man pasakoja apie valkatą, šįryt paprašiusį manęs užmesti 50 centų alaus buteliui. O taip, mano sąžinė turėtų ne tik užgraužti, bet tiesiog sugraužti mane visą. O aš tebesu visa ir sveika. Sąžinę išleidau ilgų atostogų. Valkata persipjovė venas. Už tiek centų, kiek jis gavo, neužteko buteliui, užtat buvo pakankamai įsigyti puikų žudimosi instrumentą.
    Pasakojo apie mano neapykantą sau. Ir iš to kylantį pyktį aplinkiniams. Apskreplėju save ir bandau nusišluostyti į kitus. Teršėja...
Skėlė man pamokslus apie meninius sugebėjimus. „Kokia tu kūrėja po paraliais, jei penkis metus nesugebi išbristi iš to paties pagrindinių savo temų liūno! Mes jau seniai baigėme mokyklą, o tu tebevarvini seilę dėl buvusio klasioko. Visose rašliavose matau jį. Liaukis! Pradėk gyventi! Kol neužgulė egzistencijos krizė. Po penkerių metų niekam nebeįdomu skaityti apie tavo laukimus, pasiilgimus, paklydimus ir n rūšių meiles. Atsiduoda kasdieniškumu“. Susimąstau, ar tikrai meilė gali virsti nuobodžia.
    Jis manęs klausia, kodėl rašau ant servetėlės. Ir aš atrėžiu, jog tai originalumas. Jis įsitikinęs, kad aš visa tai sudeginsiu.
    - Ne!
    - Taip!
    - Ne!
    - Taip!
    - Ne! - šaukiu trinktelėdama langą.
    Man skauda galvą, o jis net už lango be paliovos šneka. Tebegirdžiu jį.
    Maloningai pakeliu akis į dangų:
    - Tu, kuris esi ten aukštai danguje, būk geras, išjunk tą čiauškantį lietų.