Mūs brolių sielos (vasario 16-ajai)

Taip tyliai krinta snaigės vakarais.
Mūs brolių sielomis sugrįžtant,
Ištirpsta žvilgsny į prašvintantį rytojų.
Ištirpsta lyg kadais ištirpo,
Kai neskaičiavo iš krūtinės lieto kraujo
Vasario akmenims atitirpdyti,
Supokšint skardai nuo viduržiemio nagų
Mušimo į kiekvieno širdį parako ritmu.

Ištirpsta snaigė, nusileidusi ant veido.
Juk dar jauti tą saldžiai rūgštų skonį
Kiekvieną kart, pagaunant šaltį,
Suskeldint lūpoms ir kišant laisvę į kišenę,
Kuri išsprūsdavo iš rankų vos palietus?
Uždėjus ranką ant vasario akmenų,
Neleiskim vėl jiems apšerkšnoti
Ir tylią maldą broliais atiduokim.