Pasaka, su (ne)laiminga pabaiga.

Modernus detektyvas, įkvėptas pasakos „Eglė Žalčių karalienė“

Kartą gyveno jauna mergina, vardu Žemyna. Vasarą, kai raudona saulė atsispindėdavo vandens paviršiuje, o pušys raminamai ošė, lyg tardamos paguodos žodžius įkaitusiam baltam smėliui, Žemyna mėgo braidžioti jūros pakrante arba plaukioti kartu su putojančiomis bangomis. Vieną šiltą vakarą, plevenant lengvam vėjeliui, Žemyna su dviem geriausiomis draugėmis nuėjo prie jūros ir linksmai maudėsi. Tačiau, netyčia pakėlusi galvą, Žemyna pastebėjo skrendančią savo skarelę. Puolusi iš vandens bandė ją vytis, bet kūnas buvo apsunkęs nuo vandens ir, netikėtai susvyravusi, ji parpuolė ant smėlio. Akis pakėlė tik tada, kai išgirdo tolerantišką vyro balsą, kuris teiravosi, ar jai nereikia pagalbos. Tą kartą Žemyna tik padėkojo ir, mandagiai atsisakiusi kvietimo vakarienės, greitai grįžo namo.
Po vienos savaitės, kuri Žemynai truko lyg metai, ji sulaukė nepažįstamo garso, kuris barbeno į jos miegamojo langą. Išėjusi laukan atpažino tą patį jaunuolį, kurio akys tamsoje taip žibėjo, jos apkerėjo Žemyną. Ji tą pačią naktį pabėgo su vaikinu, kurio vardas buvo Joris. Jie apsigyveno mieste už trijų šimtų kilometrų, o Žemyna visai pamiršo namus. Ilgai šventę vestuves ir mėgavęsi nauju gyvenimu, jiedu jautė vien meilę ir pilnatvę.
Prabėgus keleriems metams, skaitydama vaikams pasakas, Žemyna prisiminė savo gimtinę ir žūtbūt užsigeidė aplankyti šeimą. Nujaudamas nemalonią ateitį, Joris pabandė bent trumpam sulaikyti savo žmoną, iškeldamas jai sąlygas. Pirmiausia, sakė jis, Žemyna turėtų būti labiau išsilavinusi, todėl turėsianti perskaityti visas namų bibliotekos knygas. Ji nieko nelaukusi pradėjo gilintis į vieną po kitos, tačiau praėjus keletui mėnesių pastebėjo, kad perskaitytas knygas keičia naujos, ir knygų nemažėja, tačiau kasdien daugėja. Netekusi vilties Žemyna nuskubėjo pas draugišką kaimynę prašyti patarimo. Ši buvo išmintinga moteris, o dabar sėdėjo ir smilkė mėgstamus smilkalus, bandydama ryškiau įžiūrėti tašką tolumoje. Ji patarė perskaityti tik kiekvienos knygos anotacijas ir taip išvengti vyro apgaulių.
Tačiau Joris vis vien neleido Žemynos, o sugalvojo naują kliūtį. Kaip ji ketina važiuoti su visais trimis savo vaikais, jei žiema artėja? Ir gavo Žemyna numegzti tris šiltus megztinius, tačiau vos jai baigus paskutinį, pirmasis jau būdavo per mažas. Kiek betaisė, tiek be galo rodės ši paprasta užduotis, todėl ji vėl nuėjo pas kaimynę, ieškodama išeities. Kaimynė patarė labai paprastai, tačiau veiksmingai – numegzti megztinius keliais dydžiais didesnius! Taip Žemyna išlaikė ir šį vyro išbandymą, tačiau jis sugalvojo dar vieną.
Kaip, sako jis, tu pasirodysi tėvams gera dukra, jei net gėlių nenusiveši? Pasisodink štai prie namo, saulėtoje vietoje, ir turėsi malonią dovaną. Tą pačią dieną Žemyna pasėjo daug gėlių sėklų, kurios galėjo gražiai sudygti, tačiau net po mėnesio laukimo nesudygo nė vienas daigelis, nes Joris vogčiomis iškasė sėklas. Tai pasikartojus keletą kartų, Žemyna vėl ėjo pas kaimynę, kuri jai patarė įsodinti jau sužydėjusias gėles, taigi Joris pagaliau išleido žmoną gimtinėn. O norėdama grįžti, ji teturės paskambinti jam.
Tėviškėje Žemyna viešėjo su savo trimis vaikais – Pijumi, Jogaila ir Smilte. Tik Žemynos broliai nenorėjo, kad ši grįžtų pas savo vyrą. Apsimesdami verslo partneriais norėjo išpešti Jorio telefono numerį iš Žemynos vaikų. Sūnūs jo neišdavė, tačiau jauniausioji, Smiltė, išsigando grasinimų ir išpliurpė tiesą.
Broliai, nieko nesakę Žemynai, apsirūpino šaunamaisiais ginklais ir tą pačią dieną išvažiavo pas Jorį. Kai jie atvyko prie namų, jau buvo sutemę, ir tamsa jiems tą vakarą talkino. Pastebėję iš darbo grįžtantį Jorį, nieko negalvoję šovė. Šis susmuko negyvas ant šalto grindinio, o jo akyse tebeatsispindėjo rami nuostaba. Žudikai Jorio kūną paskandino artimiausiame ežere ir ramūs grįžo namo.
Po apvalios savaitės su šeima Žemyna nusprendė keliauti namo, tačiau, paskambinusi savo vyrui, nesulaukė jokio atsako. Kelias dienas ji tai verkė, tai skambino, telefono, rodės, nepaleido iš rankų dieną naktį. Galiausiai Smiltė viską papasakojo, o Žemyna galėjo tik įsivaizduoti, kas ištiko jos mylimąjį. Ji ėmėsi negailestingų veiksmų, savo sielvartą išliejo nubausdama savo vaikus. Pijų išsiuntė į kariuomenę, nes jis buvo vyriausias ir stipriausias. Jogailai teko vykti į kunigų seminariją, o bailiausią ir jauniausią Smiltę Žemyna išvežė į mokyklą-internatą. Ji pati nusprendė įsteigti nuosavą neklnojamojo turto verslą, pradėdama gyvenimą nuo pradžių.