Upės karšto vyno, putojančio jausmingai,
Rožės, nuraudusios it skruostai mergelių nekaltų,
Svaiginantys romanų labirintai
Ir žodžiai paprasti — tik tu ir aš. Tik aš. Ir tu.
Žvaigždės, raškomos it gėlės,
Šokoladiniai saldainiai, tirpstantys burnoj,
Lūpos, purpurinės kaip avietės,
Ir bučiniai karšti it saulės spinduliai aušroj.
Prisirpusios bemiegės karštos naktys,
Takai žvaigždėtų paukščių danguje,
Tos ilgesingos, ašarotos akys
Ir tas gyvenimas, toks vaikiškai naivus. Kaip lietuje
niūniuojančių lašų orkestras,
kaip kruvinos Neries tyli rauda.
Gal tai tylus ir dar neištartas kontekstas,
Kurio prasmė nuvalkiota: Aš juk tikrai. Tikrai. Myliu tave.