Pasakok man Dieve,kokį Melą.

Man ant sprando sėdi Dūmelis. Toks išbalęs..
Jis vis laukia kada priduosim Hitlerį į metalo laužą. Mat šitam šaunuoliui, norisi laisvės nuo praeities. Bet mes tik su valgom po obuolio skiltelę ir užmiegam, tavo dūzgiančių pirštų galiukų apsuptį.

„Argi pasaulis ne tuščias? „- egocentriškai taria jis, gurkšnodamas imbierinę arbatą su manimi, bičių avilyje.. „Tikriausiai“- atsakau ir atsigulu ant meduje išmirkusio korio.

„Dūmeli, ar ir tu mane paliksi, kaip paliko jis ir svajonės apie mus besiganančius vodkos jūrų apsuptyje? „
Tačiau Dūmelis taip ir nieko neatsakė.. Persirūkęs mano filosofijos.