Trumpiausias kelias Namo-26

Vairininkas Rokas Bulbo atlaužė  „Giltinės“ vairuolazdes ir spustelėjo „gazą“, atsipršau ekseliatorių, tankas riaumuodamas šoktelėjo priekin ir išpūtė  dizelino  juodą „pirdalinį“debesį, nurūko linguodamas  ilgu patrankos „straubliu“ Senojo Vilniaus, tašyto akmens grindiniu. Gedimino prospektu nevažiavo, jis bvo atskirtas iškeltais  blokadiniais stulpais, stovėjo  du rūstūs  patruliai su plačiais kybančiais ant krūtinės skydeliais su Gedimino stulpais ir užrašu „Patrulis“.

      Komisarui Pasagėlei buvo duota kita uždotis, nesirodyti prie Neries Geležinio tilto, prie objekto X. Tegul pirma „lengvo brizo“ bangelėm  į objektą  banguoja šturmo pajiegos, jie žengia lengvu jūreiviškų žingsniu. Jūrų kariūnai, ant pečų laiko sieksnines kovines lazdas, prie šono kybo karininkų durklai, trankesniu žingsniu žengia jegerių batalijonas, su blyksinčais kovos kirvukais. Kavalerija neskrieja  pametę galvas, bet binzena  ramiai, skersuota  ristele, Gedimino prospektu. Naktis, o nakti įdomiausi dalykai atsitinka, ne visada tik sapnuose. Sausio 1 naktis, - apie kokius sapnus galima kalbėt?

        Lietuvos regionai; Žemaičiai, Aukštaičia, Dzūkai, Suvalkiečiai su Zanavykais, su aukštyn pakeltom vėliavom, žingsniavo ligiagrečiai Gedimino prospekto, Pamenkalnio, Jasinskio gatvėmis. Šiuos šaunuolius teko praretinti, vyresnio amžiaus, netik Senjorai liko Katedros aikštėje bendrauti su karingosios Agniežkos žemiečiais iš Vilnijos krašto, iš Visagino, iš Šalčininkų, o akademinis jaunimas nestigo vietoje, veržėsi į kova. Tik ir kalbėjo jų lupos:

      -Prie Neries, tik prie Neries, Ten mūsų dainos suskambės. Neša rankose vainikėlius iš lelijos žiedų ir iš amžinai žaliuojančių Rūtų. Vaikinai neša iškėlę malūnielius, lengvo vėjalio sukamus Saulės ženklus, labai panašius kaip ant priekyje plevesuojančios žalsvai- samaninės spalvos vieliavos. Kas matė, kalbėjo, kad labai gražiai atrodė. Na, o  viresni, lieka viresni, nori pabendrauti su Lietuvoje gyvenančiais margaspalvia, daugiataute Lietuvos piliečių tvarkingai organizuota minia. Gal Radži, Ruslaną, Ilja sutiks. Norisi padainuoti, pašuokti, gauti palaiminimą iš pirmų aukščiausio rango Patriarchų. Juk taip retai susitinkam, tik per Revolicijas. Gausūs tautiniai „bataljonai“, kol kas kaupėsi Katedros aikšytėje, bendravo su Dvasiniais savo bendromenių Patriarchais ir linkjo ramybės, linkėjo  Laimingų Naujūjų 2012 metų. Linkėjo kad šią naktį baigtusi „Smutos“/Gūdūs, tamsos/ laikai. Jiems vadovavo pani Agniežka Valadijevska, palikonė iš garbingos Lenkų karališkos giminės. Jai padėjo, atestavo Anuška iš Visagino.

          Gedimino prospektu, priekyje visų,  ramiai, binzeno  susikaupęs Šturmanas Geležėlė, Kapitonas Juozapas, Analitikas, greta, ant mustangų, svečiai iš Kalifornijos, Indianas  Džonsas, Seržantas –renžeris Volkeris,  Styvas Silgalis, Džekis Čiainis ir žemaitis nuo Salantų Jurgis Brosmans. Už  jų ant žirgų staraksi viešnia iš Kalifornijos Rūta Li, Škacėlė su kybančiu  ant  plataus bizono odos diržo „Koltu“, Vičiukų princesė, puošnia geltona sukniale, su pridengtu krepšeliu. Krepšelyje ne viščiukai, o  metų, gerai pamitę, karingai nusiteikę Du gaideliai kakarėkūūū karksisi. Šiek tėk, per žirgo galvą atsilikusi, ant balto žirgo ristena, pošnia balta sukniale, papūstu baltų, kaip sniegas plinksnų kalnieriumi, kaklą ir krūtinę puošė perlo karoliukai, labai panaši į Barborą Radvilaitę. Kas ji? Kol kas yra visiems paslaptis, tik greta jos  stragsinčios pastebėjo, kad jos žvilksnis nukreiptas į šturmaną Geležėlę- Antonio de Samurato. Per kelis žingsnius atsilikę, risteno Generalitetas ir kiti ofecialūs asmėnys.
Bocmanas Krauzeris, komisaras Pasagėlė, ir grandinis Berūgštis  vygdo kitas, labai svarbias užduotis. Jų čia nėra. Kol kas nėra.
Visos pajegos naktyje  žengia tiesiai, žengia drąsiai  į objektą X, ant Neries kranto. Daugėlis stebėjo visų priekyje ristenančius burlaivio „Lietuva“-Baltoji Gulbė“ karžygius ir mintyse kartojo: -Devyni sutemųųųų Karžygiai. Pagaliau, atėjo diena. Pagaliau mes- visi kartu.

Vyriausiam Lietuvos šerifui-komisarui Pasagėlei,  keturkojui  komisarui Rokiui su “ Giltinės“ vairininku Roku Bulbo, teko kilti  Mindaugo tiltu, Rinktinės gatve, link Šiaurės miestelio, link  buvusiu kareivinių, ten kur 1965-1968  Geležėlijo tėvas, Dipsis, tarnavo okupacinėje kariomenėje, Gvardijos, Vitebsko  du kart raudonuosios vėliavos  Auto-Moto šaulių divizijoje žvalgybos būrio vadu, seržantų. Šturmanas Geležėlė negalvojo, bet jautė, kad po  šitiek metų  teks kapstytis  po tėvuko praeitį, šiame Vilniaus  taške, buvusiame kariniame garnizone, Šiaurės miestelyje, miestelyje, kuris yra  labai  susijęs su kovomis už Lietuvos Nepriklausomybę 1991 metais, Sausio13 diena.  Teisingai yra sakoma; „Niekada nesakyk- niekada“. Štai, Šturmanas Geležėlė įsakė komisarui Pasagėlį ir komisarą Rokiui, aplankyti šias vietas ir pagal pateiktą planą, atrasti ten pamirštus daiktus.
      Ties Šeiminiškių gatve „Giltinei“ kelią pastojo budintis raitas policijos  patrulis, įsakmiai  nurodė pasukti kairėn, link aukštų danguoraižių, link prekybos  centro „Europa“, į Konstitucijos prospektą.
  Patruliui tenka paklusti. Šviesoforui, kartais galima  nepaklusti, o patruliui privaloma paklusti visada. Patrulis -gyvas žmogus,  jis žino ką daro. Privažiavus Kalvarijų gatvės sankrižą, stovėjo dar vienas  raitas  patrulis,  su juo buvo porininkas su Lietuvos kunigaikščio Radvilo, Chodkevičiaus laikų  riterio šarvais ir kaip pridera, su barzda. Su juoda ilga barzda.  Komisaras Pasagėlė geriau įsižiūrėjęs pažino. Juk tai žemaitis iš Telšių, Antans Contra.  „Giltinei“  teko sustoti, nes ant žemaituko sedėjęs šarvuotas patrulis ištiesęs kalaviją  tankui „Giltinė“rodė „ šlakbaumą“o kaktoje, ant šalmo mirgsėjo raudona lemputė. Gerai, kad perspėjo Roka Bulbo ir ekipažą. Po kelių akimirkų, pasigirdo kanopų kaukšėjimas ir laukinis ūksiejimas:  -Joooo, Karamba,  Jo-jo-joooo, Assa-assa, Ir praskriejo prieš akis, pirma Jamacha – Roken-Rolistas su primontuota žalia vėliava, smulkesnių simbolių nesimatė,  Roken-Rolistas rodė kelią, o kiek atsilikę, juodom veršelių burkom, su papachom,  šuoliavo raiteliai iškeltais žaibuojančiais kardais.  Štai vėl, atskirom grupėm  po dvidešimt po dešimt,  tik kardai jiems nepakelti, o priglausti prie kojų blauzdų,  raiteliai palinkę prie žirgo kaklo,  kiti tai pakrypę, prikibę prie žirgo šono  laiko rankoje suspaudę žaibujančiais ašmenimis  „kinžalus“, palenktus žemyn kabliu, arčiau  alkūnės, veidų nesimato, barzdos uždengtos juoda marška, tik blizga rudos akys ir girdisi kaip gilai alsuoja ir garsiai kalba kaž kam:
Assa, Uhju-hjūūūū, -Gde volki, gdė barany, į kozly. /kur vilkai, kur avinai, kur ožiai/- Gdė Vladimorskij kaziol, gde chirurg Peterburgskij- gde Sidorov, Ivanov, Petrov. –Gde Litvino-Polonsko-Slavianskij Aljans, -Pajmaju, Zariežu.
Raitelių grupių buvo daug,  komisaras Pasagėlė suskaičiavo ape  vienuolika. Sunku būtų neimanoma suvaldyti šitokią stichiją, teko griebtis šiokios tokios  gudrybės, -suskaidyti grupes pagal regionus, po tris, po keturis grupes, į tarpus buvo įterpti motociklininkai Roken – Rolistai su primontuotom atitinkamom regionų  vėliavom. Štai šį darbą ir atliko grandinis Berūgštis su slaptais operatyviniais  agentais „kurmiukais“ . Jų žinioje buvo  visi patruliai ir Roken-rolistų paskirstymai. Darbas labai atsakingas. Kaip tik grandiniui Berūgščiui.

          Štai čia grupė „Kaukaz“, štai čia  „Balkanai“. Čia grupė „ Karpatai“, čia Uždnieprio, Dono, Kubanės kazokai, o  čia- iš Pincko pelkių ar iš Belovėžos  girių.

    Apriepus visumą, ką matė komisaras –šerifas  Pasagėlė, buvo baisu suvuokti ne tik silpnesnių nervų žmogui, bet ir daug mačiusiems. Jį ramino tai, kad  aiškiai matėsi prie  balnų buvo  prikabinti didesni, mažesni bugnai ir bugneliai. Muzikos instrumentai panašūs į didelius samčius, liaudiškai vadinamos“Odna palka –dvė struny“, didesnės ir mažesnės bandūros,  armonikos, bajanai, dudelės ir smuikų dėklai. Aiškiai  matėsi, ožių, avinų ir jaučių ragai, odiniai maišai, o  maišuose girdėjosi-kaž kas  kliuksi.

    Staiga, Radvilos  šarvuotas patrulis Antans Kontra pamojo tankui  įvažiuoti į sankrižą ir sustoti. Griežtai įsakė, net kalaviju užsimojo. Tankas truktelėjo ir  „Giltinė“ užblokavo Kalvarijų gatvę, Komisaras  Pasgėlė ir komisaras Rokis iškišę galvas žvelgia išilgai į Kalvarijų gatvę, mato kaip atšuoliuoja nauji raiteliū buriai. Komisaras pažino  priekyje Makedoniečių plazdenančią vėliava, raitelis  šuoliavo aukštyn iškėlęs ilgą kardą. Atsitiko nenumatytas dalykas. Šarvotas patrulis Antans Kontra stovi sau ramiai rodydamas raiteliams kryptį  kalaviju, pasukti į Konstitucijos prospektą. Raitelis matomai nesusigaudė; -Kur stabdžia? Teko jam staigiai žirgą stabdyti ir pastatyti  ant užpakalinių kojų, taip  iškeldamas raitelį aukštyn,  gavosi trumpas sujungimas, kardas prisilietė prie troleibusinių laidų ir sužaibavo. Sužaibvo žirgo pasagos,  ir akyse sužaibavo. Visa laimė kad tai buvo ne šiaip sau Haidukas o pačių Makedoniečių karvedys, vardu Špyžius. Lietuviškai galima pavadinti „Špižiuku“. Praėjusią vasarą jis buvo atvykęs su krepšinio sirgalių –fanų didele grupe. Liko labai patenkiti ir laimingi. Išmoko ne tik krepšinį žaisti, bet ir  dainuoti „Ant kalno mūrai, joja lietuviai‘. Jie žinojo, kad teks dar atvykti į Lietuva. Kaip nežinos jei šturmanas Geležėlė buvo susitikęs su Špyžiuku ir sutarė su atsakingo mačio  teisėju, Špyžiuko kaimynų Balkanuose, sušvilpti ir duoti šansą  Lietuvai praluošti, kad užsimegstų draugystė su Makedonais. O kai reikės,  kai ateis laikas, šturmanas praneš Špyžiukui. Toks buvo šturmano Geležėlio planas vardan progreso. Atleisk Lietuva. Tai va, atėjo ta valanda,  atvyko Karžygis Špyžiukas  iš Makedonijos, truputi įvyko nesėkmė, nuvirino kardo ašmenis, kuo  teks kautis-su samčiu? Ne bėda, Špyžiuk, turim Damasko plieno kalavijus, kardus ir kirvius, bet, man atrodo, kad nereikės jų panauduoti. Tiks prie formos, unorui pakelti.  Žirgas  nusileido ant grindinio ir Špyžiukas pasuko dešinėn, paskui  jį pasuko dar apie devynios grupes raitelių  ūksiedami, -Jie-jie,  iškeltais  žaibuojančiais kardais, nušuoliavo tolyn  Konstitucijos prospektų pro stuksančius, dangu remenčiais  „Bildingus. “ Naktyje jie buvo panašūs į kalnų tarpeklių vaiduoklius besivejančius Pašto diližaną  kalnų perėjose, ar Dėdės Prano Radijo karietą Dzukijos miškais. Tadas Blinda tai po Žemaitijos kalvas ir girias Muravjovo karietas  sulaikydavo su caro direktyvom iš Peterburgo. -‚ Raiteliai nutolo  Geležinio vilko prospektu, link didžiojo žiedo, į Geležinio Vilko gatvę, arčiau objekto X.

    Raitas, šarvuotas patrulis Antanas Kontra parodė  kalaviju  Pasagėlei privažiuoti  tankui „Giltinė“ prie vieno  „bildingo“-danguoraižio ir pakalbėti „arabiškai“ su aukštai pakibusių apartamentų „gyventojais“. Prie „bildingo“iš vakaro buvo susirinkusios dvi gausios grupės žmonių, Vilniaus mėsto gyventojų. Jie rankose laikė užrašytus plakatus. Viena grupė su užrašais: “ Šnobeli  MeraAZai, Rubikonai, Germanai ateikit pakalbėti. Kitaip bus blogai“.

      Kita grupė šaukė: - Valioooo, Andrieja Papandrieja, Andrieja Papandrieja, Laikykiiiiiiiiis.

Kelias akimirkas  šerifas-komisaras Pasgėlė pasvarstė, nutaikė patranką link Lukiškių, link Parlamento ir spustelėjo mygtuką: -Din, din, din- nugriaudėjo, žiūri kas bus. Gerai kad buvo užsuktas  ant patrankos vamzdžio slopintuvas, būtų ausų bugneliai trūkę maištautuojams. Pažiūrėjo šerifas Pasagėlė per žiūronus, kaip maršalas Juozapas Pilsudskis prie Varšuvos,  mato, kaip iš žemių pakilo nei tai dūmų, nei tai garų kamuoliai, garuoja. Šavurotas patrulis Antans Kontra padėkojo komisarui Pasagėlei:

      -Ačių, komisare, esatę laisvas.  Atidavė pagarbą, Rokas Bulbo griausmingai apsuko  „Giltinę“ ir nugriaudėjo Kalvarijų gatve, link Šiaurės miestelio. Patruliu daugiau nesimatė, bet kiek pavažiavę mato, kad su uždegtais Taksi plafonais, priešais, lieta eiga atvažiuoja apie šimta Taxi automobilių. Važiuoja ir triukšmauja, skleidžia signalus;-Pro-tes-tuo-jam, - Pro-tes-tuo-jam, Pro-tes-tuo-jam. Ką dabar daryti „Gilinės“ekipažui? Neduoda kelio, kaip dabar bus?  - Bulbo, varyk, -ir tankas dešinės pusės ratais pakildamas pervažiavo, traiško mašinas. Liko apie šimta metalo griūvenų. Vairuotojai pamatį, kad nejuokaujama, spėjo iššokti, atsisukdami grumuoja „Giltinei“kumščiais, plaukus raunasi. Jie nesupranta, kad tankas važiuoja ne šiaip sau, o vykdo kovinę užduotį. Mašinos ne patruliai.

    – Seer, Šerif Pasagėlė. -Čia jau man patinka, -ištarė viską griaunantis Rokas Bulbo spustelėjo „gazą“ ir nuriedėjo šokinėdamas dešiniais ratais link Šiaurės miestelio. Priartiejus ir pravažiavus  Kalvariju turgavietę, tankas „Giltinė“ pasuko dešiniau buvusio ‚“Tėvynės“kinoteatro, Verkių gatve, link buvusiu kareivinių vartų. Komisaras Pasagėlė pastebėjo, vartų ir KPP jau nebebuvo, o iš buvusios kareivinių teritorijos neskubom  išriedėjo  dvi Roken –Rolistų Jamachos . Virš vieno piloto plevesavo Lietuvos „Šiaurės Atėnų“ vieliava, virš antrojo piloto, plevesavo Elados –Pietų Atėnų“ vieliava. Jie važiavo lieta eiga, dusliai  dunksiedami duslintuvais: -Tuch-tuch-tuch, paskui juos ėjo šviesiais  tautiškais rūbais,  su riestais „kantapliais“ir įdomiom, nykštukų kepurėm fleitininkai, už jų riedėjo baltais, arabiškais žirgais pakinkytas dviratis, atviras kovos vežimas. Jį važničiojo raumeningas Spartietis, o vežime sėdėjo  Orfėjus ir Afroditė. Afroditė rankoje laikė iškėlusi ugnies fakelą, uždegta prie Olimpo kalno, o Orfėjus laikė Lyrą, retkarčiais priliečia stygas, groja „Ode džiaugsmui“. Už vežimo juos lydėjo 300 Spartiečių. Jie buvo ginkluoti spartietiškai; šalmais su stručio plunksnom, apvaliais  dideliais skydas, trumpais kalavijais ir smeigiamom-svaidomom jietimis. Eisena lydėjo  ant dunksinčių Jamachų Trisdešimt Samuraju. Jų kelias ėjo Kalvarijų gatve, į  Katedros aikšte.  Lietuvos šerifas-komisaras Pasagėlė, komisaras Rokis, vairininkas Rokas Bulbo užgesino tanko variklį. Visi trys kovotojai atidavė Karžygiams, Orfėjui ir Afroditei pagarbą ir nulydėjo žvilgsniais, kol iškilminga eisena, ištirpo posūkyje, naktyje.

        2012metų, Sausiop-1 nakties sutemuose girdėjosi tik fleitų ulbavimai: -Fiju-fiju-fijuuuu, -Devyni-i-i  sutemų-ų-ų-ų Karžygiai.