išdalinom gatves:
man - naujas, nušlifuotas,
su erdviais plastmasiniais šaligatviais.
tau - siauras, išgrįstas akmenim,
su girtais beklajojančiais genijais.
aš šią naktį rami -
už betono konstrukcijų
tu blaškaisi šėtono šėšely,
ieškodamas mano namų.
o ryte susitikę abu ištylėsime praeitį -
meilės sankryžoje turime paisyti fakto klaidų.
akmenams
maištauti nėra prasmės -tai ir pasako paskutinės eilutės -mes ištylim tas savo puses,nes ,kai esam drauge - nes visa kita tik balansas, o priešingybėms drauge reikia pabūti ir meilei nesvarbus kontekstas,nes tai jausmas iš aukščiau, neracionalus pojūtis.Šis eilius ne apie maištą,o apie savaiminį susitaikymą su buitim būties vardan.
Viskas čia neblogai, ritmika aiški, įtraukianti. Patrauklus skambesys. Tačiau pats eilėraštis, kiekviena strofa - lyg pamindžikavimas prieškambaryje, taip ir neužsukant į svečius. Reiktų šį darbą praplėsti ir gerokai, nes idėja yra gera, bet pats išpildymas - tik keli potėpiai, kai norėtųsi didelio paveikslo. Antroji strofutė - graži ir įtikinanti, gal ją ir reiktų plėtoti, gal tai yra ta vieta, kur prasideda eilėraščio užkratas, ir jis turėtų plisti. Pabaiga, t.y. - fakto kalba, ar tai bebūtų kita pabaigos alternatyva, kurią parodei man - nėra gera. Kažkas nutrūkę, neišpildyta, toks jausmas. Apskritai ta eilutė nepabaigiška, lyg susitaikymas su primesta situacija, kai tuo tarpu reiktų maištauti, konfliktuoti su aplinka, pačiu eilėraščiu, skaitytoju, gramatika ar dar kažkuo, kas stoja skersai kelio. Tikiuos suprantama apie ką aš. Užuomazgos yra, sėkliukės žemėn įmestos, tačiau augalai dar nesudygę, norisi plėtojimo..