Nuo jos burtų

Pakrikštyčiau ja Akmėja –
ne dėl akmenų mūsų žemėj,
jos akys –
lietuviško ryto saulėkaita.

Pažadėčiau jūras nubristi
visada grįžti,
net kai būsiu
už jūrų mylių.

Netilpčiau savyje
nuo jos linijų tobulumo,
odos skaidrumo
ir juoko ryto spinduliuose.

Pakrikštyčiau ją Akmėja,
net dangus susilieja
– nuo jos burtų –
kur tik beeitų.