Svajonių turnyras.Keliai.Hrovaksas 3 dalis

Roteringas nusibraukė veidu  sruvantį prakaitą. Seniai jau jis taip nesimankštino. Tapus magistru kalaviją jo rankose pakeitė plunksna ir rašalinė. Daug galingesni ginklai šiame pasaulyje už plieninius ašmenis. Tikros valdžios, kurios jis taip troško būdamas paprastas ordino dešimtininkas, simboliai. Tačiau kartais sėdėdamas savo kabinete su eiliniu dokumentu rankoje jis pasiilgdavo kalavijo svorio, oda aptrauktos efeso rankenos, maudžiančių po mūšio iš nuovargio rankų. To paprasto gyvenimo ir minčių, kai viskas suprantama ir aišku. Buvimo tiesiog  banaliu pėstininku sudėtingame pasaulyje.
        Tačiau net aitrus prakaito kvapas ir nuovargis, užvaldę kūną, neišstūmė iš  galvos vakarykštės nakties. Paskendęs prieblandoje pirmos kuopos koridorius. Nosį dirginantis, sunkus kraujo ir išmatų dvokas, susimaišęs su salsvu degančių žvakių kvapu. Ir virpančiame žvakių šviesos rate ant šaltų akmeninių grindų tysantis kūnas. Klierikas buvo sumaitotas, tiesiog sutaršytas kaip milžinui katinui į nasrus pakliuvusi milžinė pelė. Iš lavono pilvo liko tik juodos palaidinės skutų ir išvirtusių sudraskytų žarnų mišrainė. Tokių  vaizdų negalėjai pamatyti net žūtbūtinio mūšio lauke. Hrovaksas. Jo naktinis,, šedevras‘‘. Tai štai kokiam žmogui jis patikėjo savo ir ordino ateitį. Geras karys, bet sieloje nesuvaldomas beprotis. Ar tik nepadarė jis didžiausios savo apskaičiuoto ir užtikrinto gyvenimo klaidos susiejęs save, įsileidęs į savo likimą šį pamišėlį. Nors pažvelgus iš kitos pusės, kas geriausiai tinka kovoti tokiame turnyre, jei ne puikiai ginklą valdantis išprotėjęs fanatikas. Tiesiog reikia jį tinkamai nukreipti, pastumti, išnaudoti . Užvaldyti jo mintis ir užkrėsti savo norais ir idėjomis. Kas jau kas, o žmonių sielų valdymas - jo gyvenimo duona.
        Torano magistras įsmeigė kalaviją į drėgną smėlį. Šiam rytui mosavimo ginklu  užteks. Jis išžengė iš dvikovos rato ir nuo netoliese pūpsinčio akacijos krūmo šakų nusikabino rankšluostį. Šiurkštokas audinys maloniai nudilgė nuogą krūtinę, sugerdamas prakaitą. Aplink skaisčios pavasarinės žolės veją stūksančius šimtamečius klevus ir kaštonus gaubė tyla. Ryto saulė dar slėpėsi už aukštų pilies kuorų. Oras gaivus ir ramus. Nei mažiausio vėjelio. Pati nuostabiausia rytmečio akimirka, kai viskas aplink dar tik kratosi naktinio miego likučių, kai jautiesi ypatingas ir vienintelis šiame pasaulyje. Jo sugrįžimo į karių gretas laikas. Jei Gilramešo misija nepavyks, jam nieko kito ir neliks kaip tik mirti su kalaviju rankose. Ir jei teks žūti, jis mirs kaip ir pridera Torano magistrui – garbingai ir išdidžiai.
          Roteringas užsivilko palaidinę ir įkišęs kalaviją į makštis, nužingsniavo prie  pievutėje stūksančios milžiniškos liepos, menančios net pačios Kesterito pilies statybų laikus. Jos pavėsyje slėpėsi suoliukas. O šalia stypsojo jo dešinioji ranka – Dakeris. Jo,, pasiuntinukas‘‘ .
      - Kaip visada punktualus, Dakeri. Visada  tai vertinau. Nevėluojantis  ir ištikimas, argi ne tokie turi būti padėjėjai. - Roteringas pamojo ranka padėjėjui pasiūlydamas atsisėsti. Ir nieko nelaukdamas pats klestelėjo ant suoliuko. Sunkiai klestelėjo. Tas pusvalandis dvikovos rate atėmė nelauktai daug jėgų. Dakeris atsargiai įsitaisė šalia. Tai buvo aukštas kiek pilnokas keturiasdešimtmetis vyras. Kelioniniai pirklio rūbai gulėjo ant jo kaip nulieti, tik išblyškęs veidas išdavė, kad jų savininkas retai būna lauke. - Stengiuosi nepavesti jūsų aukštybe. 
    - Ką sužinojai apie Hrovakso nudobtą klieriką? – magistras atsikosėjo stengdamasis nuraminti it kalvės dumplės besikilnojančią krūtinę. Po pratimų su kalaviju taip gera tiesiog ramiai pasėdėti.
    - To klieriko vardas – Tirlas, mano magistre. Priimtas į ordiną prieš dešimt metų. Atvykęs iš Kolasto.
    - Iš pačios sostinės. Matyt paties bažnyčios tėvo Irecijaus išdresiruota žiurkė. Būtent todėl prieš kelionę pasikviečiau tave čia. -Torano magistras nusibraukė prilipusį prie batų smėlį. Gelsvos smėlio smiltelės ant juodos batų odos atrodė lyg nežinomos ligos pranašės. – Mes nebemokame saugoti paslapčių, tas paskerstas klierikas gerai tai parodė. Net nelabai stengdamiesi priešai sužino mūsų planus ir bando juos griauti. Dabar bet kuri siena pilyje gali turėti ausis, linkinčias blogo ordinui. Ir štai mes grožimės pavasariniu parku. Ir bandome sudėlioti paskutinius taškus ant paskutinių,, i‘‘ prieš išvykstant į Gilramešą. - Dakeris stebeilijosi į jį. Tiesiog ryte rijo akimis. Su baime ir nerimu žvilgsnyje. Tai buvo nuolatinė padėjėjo būsena jiems susitikus. Nuo pat pirmų dienų, kai Roteringas tapo magistru ir savo padėjėju visiems nelauktai paskelbė klierikų vadovą Dakerį. Baimė ir nerimas. Visiškas paklusnumas ir keliaklupsčiavimas iki šleikštulio. Tikras padlaižys, būtent todėl Roteringas ir padarė jį savo padėjėju. Jis taip ilgai siekė tikros valdžios ir nesiruošė dabar su niekuo ja dalintis. O pasiuntinukas, kad ir skambiu magistro padėjėjo vardu, jam neprošal.
        - Į kelionę vyksite tik tu ir Hrovaksas. Jei tas klierikas sugebėjo pranešti apie Gilramešą už pilies ribų prieš nudvėsdamas, dviems bus lengviau prasmukti pro karaliaus ir bažnyčios pakalikus, nei miniai. Aš tikiu, jūs padarysite viską, kad žygis pavyktų. Tačiau aš ir ordinas neliksime nuošalyje, jums nešant šią sunkią Dievo paskirtą naštą. - Roteringas atrišo medžiaginį kapšelį prie diržo. Jo delne sužibo plona sidabrinė grandinėlė su nedideliu rubinu sidabro apsode. – Tai mano dovana tau. Pasikabink ją ant kaklo.
        - O kam ji, jūsų aukštybe? – Dakerio žvilgsnyje baimė dar labiau sustiprėjo.,, Pasiuntinukas‘‘pajuto klastą, bet paklusnumas vis tik nugalėjo. Dakeris gūžtelėjo ir  pakluso įsakymui. Grandinėlė jaukiai įsitaisė už tamsiai mėlynos palaidinės. Raudonas akmuo pasislėpė po drabužiais, priglusdamas prie krūtinės odos.
        - O dabar pabandyk nusiimti. - Atėjo įdomiausia akimirka. Viena perskaityti apie tai senoje magijos knygoje ir visai kas kita pamatyti savo akimis.
        Dakeris atsargiai užčiuopė ploną metalo juostelę ir staiga kilstelėjo aukštyn. Grandinėlė suvirpėjo tarsi gyva ir susitraukė. Pora sekundžių ir magistro padėjėjo kaklas išsipūtė ir išraudo spaudžiamas metalo. Abi rankos instinktyviai pakilo aukštyn bandydamos užsikabinti, išlaisvinti veržiamą kaklą. Pirštai desperatiškai arė odą bandydami užkabinti grandinėlę, bet ši tarsi priaugo prie odos. Dakerio veidą iškreipė siaubas ir skausmas. Burna švokšdama traukė orą, bet plaučių jis nepasiekė, sulaikomas išsipūtusiame nuo smaugimo kakle. Dar truputis ir visas Dakerio kūnas ėmė trūkčioti ir it bevalė lėlė virsti ant šono. Tarsi nelauktai padėjėjas sugalvojo trumpam nusnausti susirangęs ant suoliuko liepos pavėsyje. Jokio judesio ar kovos, tarsi kas iščiulpė visą Dakerio gyvastį.
        Rubinas per sumaištį išsmuko iš po palaidinės. Akmens viduje pulsavo šviesa. Kaip plakanti širdis. Dakeris gyvas, tik prarado sąmonę. Roteringas atsistojo ir tingiai pasirąžęs apžvelgė aplink plytintį parką. Tylu ir tuščia. Kaip ir suplanuota. Keliolika patikimų brolių-riterių saugojo visas prieigas prie parko. Magistras paėmė rubiną į delną ir švelniai perbraukė pirštais jo paviršiumi. Grandinėlė akimirksniu atsileido ir vėl banaliai kabojo ant kaklo. Tiesiog švelnus sidabro spindesys neryškioje liepos pavėsio šviesoje. Ir jei ne įsispaudęs  raudonoje kaklo odoje grandinėlės kontūras, galėtum pagalvoti, kad nieko keisto čia neatsitiko.
        Roteringas  atidžiai stebėjo padėjėjo būklę. Pastarojo veidas nurimo, oda po truputį atgavinėjo sau įprastą blyškumą. Galų gale Dakeris sudejavo ir atsimerkė. Jo žvilgsnis priminė užspeisto į kampą žvėries. Laukinis ir pamišėliškas. 
        - Sveikas sugrįžęs. Tikiuosi kaklą nelabai skauda. – Roteringas šyptelėjo. - Nors ką aš  noriu apgauti, man tavo savijauta iš tikro nelabai rūpi. Daug svarbiau tavo maksimalios pastangos žygyje į Gilramešą.
        Dakeris susiraukė ir tyliai sudejavęs atsisėdo vėl. - Kodėl grandinėlė smaugė mane ir apskritai kaip tai įmanoma?
        - Elementari magija. - Roteringas užkabino pirštu grandinėlę ir vėl paslėpė rubiną savo padėjėjui už palaidinės. Dakeris sudrebėjo, bet nesipriešino. - Juodoji. Senovės stabmeldžių mago sukurtas artefaktas. Vienas iš daugelio magiškų daikčiukų, sukauptų pilies požemiuose per ordino kovų su eretikais laikus. O raktas nuo požemių pas nuolankų Dievo tarną, tai yra mane. - magistras pašaipiai nusilenkė.
          - Bet juk tai nuodėmė. Bet juk... – Dakeris ėmė trauktis nuo magistro it nuo demono. Jo veidą iškreipė pasišlykštėjimas ir siaubas. Roteringas vienu judesiu atsidūrė šalia Dakerio ir išsitraukęs durklą iš makšties prie diržo įrėmė jį savo,, pasiuntinukui‘‘ į krūtinę. Dar niekas niekada nesišlykštėjo juo ir jis neleis to niekam ir toliau. Tuo labiau tokiai apgailėtinai žmogystai kaip Dakeris.
          - Nuodėmė, sakai, nusikaltimas prieš Aukščiausiąjį. Dabar ne laikas žaisti kas šventesnis ir Dievo akiai mielesnis. Ordinas dabar gilioje ir labai dvokiančioje mėšlo duobėje ir aš padarysiu viską, kad jį iš ten ištraukti. Ir neleisiu, kad per tokius išverstaskūrius šventeivas mano pastangos nueitų perniek. - durklo smaigalys iš lėto perdūrė storą tvido liemenę. Vos vos. Dakeris sustingo bijodamas net giliau įkvėpti. Dar truputis ir šalti ašmenys ims lįsti į kūną. – Pažįstu tokius kaip tu, vos atsiranda sunkumai ir pavojus, iškart  puola pabrukę uodegas į krūmus. Šis rubinas - mano antkaklis tau, botagas tavo storam užpakaliui. Šį papuošalą tau nuo kaklo galiu nuimti tik aš. Bet kuris kitas asmuo ar daiktas, bandantys tą daryti tik suaktyvins užkeikimą. Kuo didesnės bus pastangos nuimti, tuo labiau grandinėlė smaugs tave. Taigi bandysi nuimti - mirsi, numirsiu aš – rubinas pasmaugs tave, neįvykdysi užduoties – tas pats finalas. Išvada viena – turi man parvežti Hrovakso pergalę iš turnyro. - Roteringas paskutinį kartą bakstelėjo durklu tarsi užtvirtindamas savo žodžius ir atsisėdo ant suoliuko. Durklas grįžo į sau įprastą vietą prie diržo.
      - Na ką ištikimasis padėjėjau, botagu pamojavau, laikas sausainiui.
      - Kokiam dar sausainiui? – visi mandagumai ir titulai dingo iš Dakerio kalbos. Veidas išblyškęs dar labiau nei įprastai, lūpos suspaustos į siaurą brūkšnį, o akyse jau atviras priešiškumas. Paklusnusis padlaižys parodė savo tikrą veidą.
      - Sausainis – tai, kas tau padės suvaldyti Hrovaksą. Juk jis, kaip parodė vakarykštė naktis, kartais būna kiek nevaldomas.
      - Švelniai pasakyta, šiek tiek nevaldomas. - sutaršytas klieriko kūnas padare įspūdį ne tik magistrui.
        - Kaip pirštu į akį, Dakeri, kaip pirštu... - Roteringas pašoko lyg įgeltas nuo suoliuko ir pasuko link žvirgždu padengto tako. Šis kirto veją ir dingo medžių tankmėje. Ten pavingiavęs tarp šimtamečių medžių baigėsi visai šalia pilies vartų. Kelionės pradžia visai nebetoli. - Dar nežinodamas apie tą jo beprotišką įniršį, kabinete išbandžiau su Hrovaksu vieną dalyką. Išmokau to iš siltų genties žiniuonio, žygio prieš šią gentį metu. Prieš nusmeigdamas jį kaip kiaulę ir palikdamas šalikelėje žvėrims suėsti. - Roteringas lėtai žingsniavo grožėdamasis aplink plytinčiu žaliuojančiu parku. Tikras dykinėjantis iš nuobodulio aristokratas. - Taurė vieno gėrimo ir blizgantis, ant siūlo besisukantis rutuliukas prieš akis. Žmogus po kelių minučių tarsi užmiega atviromis akimis. Viskas ką miegantysis tuo metu išgirsta, atsibudęs įvykdo. Tereikia pasakyti tam tikrą žodį ir jis tavo valdžioje. Visas iki paskutinio kraujo lašo, Dakeri. Tik yra dvi mažos problemėlės  su tokia valdžia. 
        - Kokios dar problemos? - Padėjėjas ėjo atsilikęs per porą žingsnių. Bet ne iš pagarbos ar etiketo savo magistrui. Greičiausiai bandė paslėpti neapykantą ir įniršį veide. Bet Roteringui buvo nusispjauti į Dakerio jausmus. Ordino istorija ėmė vystytis milžinišku tempu ir jis turi suspėti žingsnis į žingsnį su ja, kad netaptų blaškoma vėjo pakeles šiukšle. Negyva šiukšle. Magistras tiesiog visu kūnu pajuto jį apsupusią parko medžių masę. Vasara ši parko vieta bus apgaubta švelnios ir vėsios prieblandos, tačiau dabar pavasarį jautėsi tik beprotiška žaluma ir kone svaiginantis jaunų lapų aromatas.
        -  Laikas. Aš nežinau kiek laiko šis užkeikimas veikia. Nepaklausiau to žiniuonio prieš išsiųsdamas jį anapus. Kuo vėliau šį užkeikimą įvykdysi, tuo daugiau galimybių, kad jis veiks tuo metu, kai Hrovaksas kausis turnyre. Atmink tai kiekvieną kartą, kai norėsi ištarti tą lemtingąjį žodį.
      - O koks tas žodis galų gale, jūsų šventenybe? Ar ir tai pamiršote paklausti to laukinio? - Dakeris jau nebebijojo jo. Ant kaklo kabanti,, raudona mirtis‘‘ tarsi išgydė padėjėją nuo baimės kupino paklusnumo.,, Pasiuntinukas‘‘ jau nebeegzistavo, tačiau dabar tai buvo nebesvarbu. Rubino dėka Roteringas jį valdė dar stipriau. Tiesiog už gerklės, kad ir kaip toli šis nukeliautų misijos į Gilramešą metu. O kai jis grįš (jei bus pasiekta pergalė  turnyre), visada bus galima jo atsikratyti ir susirasti naują padėjėją – pasiuntinuką.
      - Žodis ir buvo antras sunkumas. Jį reikėjo sugalvoti man. Sudėtinga užduotis. Žodis turi būti toks, kurio nepamirši net naktį išverstas iš lovos, tačiau kartu, kuris neišsprūs netyčia pokalbyje ir nesuveiks per anksti. - Roteringas staiga stabtelėjo ir atsisuko. Dakeris sustojo tik pačia paskutine akimirka, vos neatsiremdamas į magistrą. Pats parko vidurys, kur tankmė supo it žalia siena padalinta į dvi dalis siauro tako. Atrodė, kad aplinkui dunksantys Kesterito pilies kuorai ir pastatai yra tik sapnas, tolimas ir nerealus. Ir tyla. Menanti tuos laikus kai šiose žemėse tvyrojo tiesiog sultingos žolės pievos. O torano ordinas tebuvo idėja plevenanti jo įkūrėjų galvose. - Manau suradau idealų žodį Dakeri. Jį tu ir pats norėsi pasakyti kuo vėliau ir tik lemiama akimirka. Tau užteks ištarti balsu Hrovaksui vardą to, kurio mes neminim.
        Roteringo veidą iškreipė vypsnis, pamačius išsprogusias  apstulbusio Dakerio akis. Taip tai pirmoji ir didžiausia nuodėmė Viešpaties pasaulyje. Taip už ją akimirksniu esi paskelbiamas eretiku ir bažnyčios priešu. Taip, taip ir dar kartą taip. Bet šiuo metu į tai jam buvo nusispjauti, į visas pasaulio nuodėmes, juodosios magijos naudojimą, stabmeldžių kerus ir net tabu  paskelbtą vardą. Atėjus laikui jis stos prieš Dievą ir atsakys už visas savo nuodėmes, tačiau dabar padarys bet ką, kad netaptų magistru, kuriam valdant Toranas žlugs. Tik ne jis, paprastas dešimtininkas, neturtingo valstiečio sūnus visą gyvenimą paskyręs įrodyti kitiems ir pačiam sau, kad yra vertas vietos šalia šio pasaulio galingųjų.
        - Na ką ištikimasai padėjėjau, mano dovanos tau baigėsi. Laikas tau iškeliauti, o man pamojuoti ranka tave išlydint. Gal net kokia ašara iš akių man išriedės.
        Netrukus takas baigėsi prie nedidelių geležinių vartelių. Už jų didelis kiemas ir Kesterito pilies vartai. Dar toliau pasaulis.

                            ---------------------------------------- 

          Ąžuoliniai metalu apkaustyti vartai  dunkstelėjo galutinai užsiverdami. Paskutinė girgždanti gaida, skardus užrakto barkštelėjimas ir vėl tylu. Ore jautėsi artėjanti kaitra, visai nepavasariška, spausianti prie žemės ir gelsianti gerklę sausu oru.
        Hrovaksas nužvelgė savo keliones bendražygį. Dakeris. Torano magistro padėjėjas. Kažkada stiprus, galingo stoto vyras, tačiau dabar tos dienos jau praeityje. Pilnokas ir kiek pakumpęs, tačiau turtingo pirklio drabužiai ant jo  gulėjo kaip nulieti. Tikras mėgstantis prabangą ir turtus, bet kartu nebijantis iššūkių ir sunkumų apsukrus vertelga. Tik veidas išdavė tiesą. Šviesi, mažai saulės ir vėjo mačiusi oda, sudribę žandai rodė, kad šis žmogus nedažnai iškeičia miesto patogumus  į kelionės nuotykius. Dar veide nuovargio raukšlės ir kažkokių neseniai patirtų stiprių jausmų maišalynė. Nuo neapykantos ir baimės akyse iki dėl kažkokių sunkių minčių surauktos kaktos. Torano riterio viduje ruseno įtarimas, kad tos sunkios  bendražygio mintys susijusios ne tik su laukiančia ilga kelione, bet ir su jo persona.
            Dakeris nervingai apsidairė. Žvilgsnis ilgėliau užkliuvo už pilies kuorų virš vartų. Hrovaksas irgi žvilgtelėjo aukštyn. Tamsiai pilko akmenų mūro fone balta palaidinė  tiesiog švietė, traukdama žvilgsnį. Torano magistras Roteringas. Hrovakso atmintyje iškilo vos prieš keliolika minučių regėtas vaizdas. Kaip iš parko pusės pasirodė magistras ir jo padėjėjas. Dakeris pasimetęs ir piktas, o magistro veide kone vilkiškas vypsnis, plėšrus ir agresyvus.
      Magistras ant pilies sienų atsipalaidavęs. Plačiai praskėstos kojos, rankos sudėtos ant krūtinės. Išdidus it Dievas. Pats Viešpats žvelgiantis į savo sukurtą pasaulį ir žinantis, kad viskas čia priklauso jam. Nuo milžiniško, sniego kepure pasidabinusio kalno iki vos įžiūrimo vabaliuko ropojančio žolės tankmėje. Viskas ir visam laikui. Kas,, Dievo sukurta, tik Dievui ir skirta teisti‘‘ – eilutė iš Torano brolio priesaikos. Ordino magistras – vienas trijų aukščiausių Viešpaties vietininkų žemėje, šalia Resos karaliaus ir bažnyčios tėvo Irecijaus, tačiau Dievas yra vienintelis pasaulio valdovas, o Roteringas tik laikinas jo tarnas begalinėje laiko tėkmėje. Šventvagiška net lyginti Roteringą ir Viešpatį. Paskutiniu metu vis daugiau eretiškų minčių galvoje. Ir kaip tik tada, kai sieloje turi būti tik tikėjimas. Vakare, sustojus nakvynei, laukia maldos ir nuodėmių atpirkimas. Laužo liepsnų vaizdas puikiai tinka sielos piktžolėms naikinti. Dabar ypač reikia dieviškojo palaiminimo ir paramos. Per daug žmonių likimų priklausė nuo jo, Hrovakso, valios ir tikėjimo tvirtumo.
        - Na ką, į kelionę. – Dakerio balsas duslokas, bet tvirtas. Jis paragino savo palšį. Šis šoktelėjo  priekin lyg spyruokles paleistas.
        - Ir tegul padeda mums Viešpats. - Po kelių akimirkų ir Hrovakso žirgo kanopos sudundėjo nuleidžiamo tilto lentomis.
        Raiteliai išsiveržė iš pilies šešėlio. Laukai aplink kiek akys mato, o virš galvų dangaus praraja. Tiesiog mėlis, ne mažiausio debesėlio. Hrovaksas net trumpam prarado amą. Beprotiška erdvė, kurioje jis tiesiog paskendo, pasijuto beviltiškai mažas ir pamirštas. O paskui užplūdo laisvės jausmas, svaiginantis it jaunas vynas, papuošiantis veidą kvailoka apgirtusio šypsena. Kaip galima šlovinti Viešpatį, matant tik mažą jo stebuklo vardu pasaulis dalelę pro miniatiūrinį celės langelį. Ordino riteris pasijuto kaip kalinys paleistas į laisvę po ilgų metų vienutėje. Kiek laiko paskutiniais metais praleista pilyje laikant Torano tvirtovę Dieviško pasaulio viršūne.
        Už siauros pilį supančios pievų juostos prasidėjo keleto Toranui priklausančių kaimų valdos. Ištisa nedidelių, atskirtų iš akmenų ar žagrių suręstomis tvoromis, lopinėlių karalija. Vienuose jau iš dirvos kyšojo javai, kitose tvarkingai lysvėse  pūpsojo daržovių daigai. Pačiuose žaliausiuose sklypuose monotoniškai žolę rupšnojo galvijai ir avys. Ir žinoma po visą tą erdvę išsibarstė  Kesterito tvirtovės maitintojai.
          Pakeliui sutikti valstiečiai pakeldavo žvilgsnius nuo žemės ir atidžiai nužvelgdavo raitelius. Puiki proga nors minutei atsipusti nuo monotoniško darbo, o ir vakare kaimo smuklėje prie bokalo alaus bus ką aptarti. Gandai ir paskalos sklinda greitai, ypač kai liečia tave ir tavo šeimą. Visos naujienos iš karaliaus rūmų ir bažnyčios vadovų susirinkimų pasiekiančios Toraną, netrukus pasiekdavo ir aplinkinius kaimus. Ordiną Resoje paskelbus eretikų gūžta, ne ką geresnis likimas ištiktų ir jį jau pora amžių maitinusius žmones.
        - Eretikai plinta kaip maras, todėl reikia naikinti viską ir visus, prie ko jie prisilietė, o Dievas viršuje atsirinks, kuris jo priešas, o kuris ištikimas tarnas. – argi ne taip kažkada pasakė vienas iš ordino magistrų, prieš supleškinant kaimą Resos pasienyje, įtariamą priglobus keletą neigiančiųjų sektos narių. Likimo ironija, o gal Dievo pirštas, bet dabar šis teiginys atsisuko prieš patį ordiną. Būtent su šiuo šūkiu lūpose greitai į žemes aplink Kesterito pilį gali įžengti jungtinės bažnyčios ir karaliaus pajėgos.
          Žvelgiančių į keliauninkus vyru ir moterų rankos ir nugaros ilsėjosi, o akyse įtarumas ir nerimas. Kam du Torano broliai pakeitė sau įprastus šarvus, ginklus ir mėlynus apsiaustus į pirklio ir samdinio kario apdarus. Koks šio maskarado tikslas ir svarbiausia kaip tai atsilieps jų likimams šiose žemėse, kuriose gyveno ištisos protėvių kartos.
      Galų gale įdirbti laukai, ganyklos ir kaimo trobesiai liko už nugarų. Lyguma baigėsi stačia įkalne, kurią įveikęs vieškelis dingo tankioje miško sienoje. Saulė jau seniai pakilusi virš galvų. Kepinanti ir akinanti. Pavasario vėsos kupiną rytą pakeitė karščiu tvoskianti diena, tačiau medžių paunksmė, žadanti pavėsį jau čia pat.
        - Viešpats sukūrė saulę  ir lietų mūsų derlingiems laukams ir medžius paslėpti mūsų sielas nuo kaitros. - eilutė iš Viešpačio knygos, skyriaus apie pasaulio sukūrimą. Hrovaksas užjojo įkalnėn, paragindamas ir taip skubantį pasiekti mišką žirgą. Nuo čia Torano tvirtovė ir visos jos žemės kaip ant delno.
        Tarsi susitarę abu keliautojai sustojo. Hrovaksas nužvelgė visą erdvę, stengdamasis įsiminti kiekvieną smulkmeną, net mažiausias detales. Įsidėti į širdį šį vaizdą. Ypač pastatus lygumos centre. Kesterito pilis iš čia priminė neišvaizdžiai pilką, bet įmantrios formos akmenuką. Atrodo paimtum tarp pirštų ir sutraiškytum it kokios sraigės kiautą. Mažytis Dievui tarnauti susibūrusių vyrų prieglobstis. Vieta, kurioje jis praleido visą savo gyvenimą, nuo pamestinuko, rasto prie pilies vartų iki visko mačiusio veterano, šia akimirka žiopsinčio nuo šlaito žemyn.
          O dabar ši vieta ir jos gyventojai priklausė nuo jo jėgos, sėkmės ir Viešpaties jam skirto likimo. Galų gale Hrovaksas pilnai pajuto visą vakarykštės dienos įvykių svarbą. Tarsi jo galvoje iš nedidelių fragmentų susidėliojo galutinis paveikslas. Jis tikrai vyksta gelbėti ordino. Sapnai ir svajos apie šlovę pildėsi, tačiau viduje tik dirginantis nerimas ir abejonės. Ar pavyks jam?
          Magistro padėjėjas paglostė nerimstančio žirgo karčius ir išsitraukęs durklą, iškėlė virš galvos. Ašmenys sutvisko akinančiuose saulės spinduliuose. - Prisiekiu, aš sugrįšiu ir susigrąžinsiu savo laisvę.
            Hrovaksas gūžtelėjo pečiais. Kokia laisvė? Nuo ko? Matyt tik vienam Dakeriui suprantami ir svarbūs žodžiai, tačiau geresnę vietą priesaikai vargu ar surasi.
        - Prisiekiu, kad padarysiu viską, kad Torano broliai ir toliau neštų Dieviškąją šviesą pasaulyje. - jo rankoje kortas, smaigaliu į Torano širdį – Kesterito pilį.
          Dakeris linktelėjo, lyg patvirtindamas žodžius ir apsuko žirgą. Netrukus Torano ordino gelbėtojai pradingo miško tankmėje.