Istorija su bananais

Kažkada mama man papasakojo tokią istoriją iš mano vaikystės: kai buvau kokių dvejų ar trejų metų, tėvas parnešė namo didžiulę dėžę bananų. Anais, okupaciniais mano vaikystės laikais bananai buvo tokia pati nepasiekiamybė kaip ir nuosavas butas, automobilis, japoniškas magnetofonas. Esmė net ne tame, kad trūko pinigų visus šiuos dalykus turėti – jų (tų dalykų) paprasčiausiai nebuvo, arba buvo labai mažais kiekiais ir skirta nedideliam išrinktųjų ratui, arba metų metus reikėjo jų laukti šiandien mums sunkiai įsivaizduojamose begalinėse eilėse. Taigi, dėžė bananų namie buvo didžiulė sėkmė, kažkur nusišypsojusios laimės, atkaklumo ir pasiaukojimo rezultatas. Be abejo, man, kaip vieninteliam į tokius skanumynus jau pretenduojančiam vaikui (mano jaunesnysis brolis tuo metu, ko gero, dar nebuvo potencialus bananų valgytojas), iš karto su meile buvo pasiūlytas pirmasis bananas. Nuo kurio, vos paragavęs, aš kažkodėl tuojau pat kuo griežčiausiai atsisakiau. Neįsiūlė man jų nei kitą, nei dar kitą dieną. Tėvai, galima taip pasakyti, atsiduso ir ėmė juos valgyti patys, nes bananai – visgi greitai gendantis dalykas, tad ilgai delsti nebuvo galima. Ir kai jau buvo suvalgyti visi bananai ir likęs vienas vienintelis, mama vis dėlto dar kartą pabandė pasiūlyti jį man. Neaišku kokiai burtų lazdelei mostelėjus, aš godžiai suvalgiau visą bananą ir paskui dar ilgai savo jaunais dantukais gremžiau jo žievę, savo delnus, trokšdamas kuo ilgiau išlaikyti burnoje tą egzotišką vėl nepasiekiamo vaisiaus skonį.
        Nežinau kodėl, bet kartais man atrodo, kad visas mano gyvenimas persmelktas ar paženklintas šios istorijos, ir kad aš nuolatos vis dar laukiu to paties paskutinio banano, kad su aistra ir skausmu pajusčiau ir sugerčiau visą jo skonį, o tuo pačiu išgyvenčiau visų nesuvalgytų, nepriimtų vaisių praradimo gailestį ir tuštumą. Tokiomis akimirkomis galvoju, kad iš tiesų užaugsiu tik tada, kai įminsiu šią neaiškią mįslę, kai vertus ir su meile siūlomus dalykus išmoksiu atpažinti ir priimti iš karto, nelaukdamas paskutinės akimirkos iki visiško jų šaltinio išsekimo, ir ką gali žinoti, gal tada nereikės vėl ir vėl ieškoti bei žadinti to paties, jau suvoktai ir išgyventai brangaus, šaltinio versmės ir širdies.
        Grįžtant prie istorijos – yra tik vienas jos privalumas: bent jau po to visą likusį gyvenimą žinai, jog bananai – skanu.