Bepročio laiskai I

Sveika,
Seniai tau rašiau. Kodėl? Aš filosofas - štai kur mano atsakymas. Dienų dienas sėdžiu prie lango ir stebeilinu į tolį. Langas purvinas - nevalytas nuo atsikraustymo čia: vos vos įžiūriu medžių kontūrus, kurie esti visai arti - kelios minutės kelio ir aš jau galiu būt prie miško, galiu turėti rankoje gyvenimo užbaigėją, bet neturiu, bent jau ne šį kartą, kas galėtų pabaigti mano kančias. Aš sėdžiu prie lango, nešvaraus lango. Pluksna brėžia per lapą, kuris bus skirtas tau. Taip, mano brangenybe, aš vis dar rašau su plunksna bei vis dar rašalo „rašytojai“ perku Džimo parduotuvėje. 
Tai pirmas mano laiškas, kurį rašau tau asmeniškai. Tikriausiai, tai turėjau padaryti daug seniau, kai dar mano rankos netapo susiraukšlėjusios bei mano šypsena dar kerėjo vietines gražuoles. Atsakymo nesitikiu, žinau jo nesulauksiu, bet tikiuosi, jog mano raštą perskaitysi, jį keiksi ir išmesi, bet gavus kitą tu vėl imsi voką į rankas, atplėši ir skaitysi, o po to vėl keiksi rašytoją, t. y. mane ir išmesi mano nebylius žodžius.
Spėliojimas, mąstymas, stengimasis suprast, kodėl pradėjau rašyt, tavęs neatves prie atsakymo ir ne  dėl to, jog jis klaidingas, o todėl, jog jo nėra ir manęs jau nebėra, todėl tu ir skaitai mano laiškus, dukra.