Tau miegant

Jaukiais žiemos rytais, kai dar giliai miegi,
ragauju meilų veidą akimis gurmano.
Tau ant blakstienų šoka angelai nuogi.
Jie pučia burbulus lengvų sapnų, kur mano

speiguota šiaurė pasitiko saulę tavo.
Ištirpo, skydo, sukinėjosi garai
alsuotom uodegom – ten šalčiai bankrutavo.
Tu nubundi ir langines atsidarai.

Už jų regi kvailoką šypseną žmogaus,
kuris tave beprotiškai įsimylėjęs.
Jis kitą rytą tavo veidą vėl ragaus
ir angelus šokdins po antakių alėjas.