Naktis

Austėja brido per katik iškritusį sniegą.  Kojos pačios žinojo kur takelis, merginai nebereikėjo netgi jo ieškoti. Kiekvieną žingsnį palydėjo snaigių aimanavimas, sniego girgždėjimas. Tai buvo paskutiniai sniego karalaičių šūksniai, maldaujantys nesutrinti jų ir nepaversti pilka, vientisa mase. Maldavimas dar leisti žibėti kaip atskiroms dalelėms. Austėja jau nebekreipė į jas dėmesio. Jos širdis jau buvo sustingusi ir apmirusi. Tolumoje matėsi kelionės tikslas – vienkiemis. Namo kaminas rūko. Vientisas, vėjo neblaškomas pilkas stulpas kilo į dar pilkesnį dangų, kuris jį prarydavo. Šiauriniame namo lange buvo galima pamatyti židinio skleidžiamą šviesą ir šviesos sukuriamus šešėlius. Vasarą kelio ruožas nuo autobusų stotelės iki namo atrodydavo kur kas trumpesnis, įveikiamas lengvu žingsniu. Dabar mergina jautė lyg kažkas ją stumtų atgal. Gal čia šaltis ją stingdo, apmarina kojas. Netgi medžių alėja, kuri anksčiau teigdavo taip reikalingą pavėsį ir atgaivą kamavo Austėją. Ji juste juto kaip medžių tamsa apglėbia, rodėsi, kad šakos ilgėja ir bando ją pagauti už plaukų ir niekada nebepaleisti. Pasodinti ją ant seniausio medžio storiausios šakos ir laikyti kaip gyvą mumiją. Galiausiai vieną dieną ji nukristų kartu su medžiu į purvą ir kartu sutreštų. Austėja su mielu noru leistu medžio šakom ją pagriebti, jeigu tik nebereiktų pasiekti to vienkiemio. Jeigu galėtų žiūrėti į jį, jo šiaurinį langą iš tolo ir stebėti kitas merginas ten einant.
Ten, tame tamsiame, bet šiltame name jos jau laukė diedukas. Senolis tik rudenį išlydėjo žmoną į aną pasaulį. Jos kapas dar nespėjo susmegti, o jos vyras jau priiminėja damas jos name. O diedukas buvo sveikas ir žvalus. Gebėjo džiaugtis gyvenimo teikiamais malonumais ir pasiimti tas gėrybes, kurias likimas jam jau seniai buvo nusprendęs nebedalinti. Kad ir dabar ateinanti gražuolė buvo ne kas kita kaip užtarnauta gėrybė.  Visą gyvenimą sunkiai dirbta. Užauginti žmonos vaikai. Niekada nereikalavau savo atžalų. Dirbau kaip arklys, kad išmaitinčiau tris svetimus vaikus ir tik už vidutinio grožio moters praskėstas kojas. Berniukai niekada nevadino ir nelaikė manęs tėvu. Visada aš jiems buvau tik baudėjas. O mergina, ji dar blogesnė. Jai aš tik vaikščiojanti piniginė. Dar ir dabar taip mano, mat pareikalavo, kad mamos palikimą pasidalintume. Gyvenimas nekarta smeigė man su peiliu į nugarą. Ne tik smeigė, bet man besikankinant agonijoj užpildavo druskos ant žaizdos ir dar užlipdavo su murzinais batais, patrindavo, kad tikrai kiekviena druskos kruopelė atidirbtų savo darbą. Todėl visiškai nesigailiu dėl nei vienos žaizdelės kurią padariau kitiems. Kad ir dabar, džiaugiuosi galėdamas atsimokėti gyvenimui tais pačiais karčiais vaistais, kuriais jis mane maitino. Paimti tai ko nenori duoti.
Tyliai besėdint prie židinio ir belaukiant senolis išgirdo merginą atsirakinant duris, įeinant. Girdėjo batų čežėjimą, pakabinamą paltą. Manėsi girdys ir į kišenę kišamą ranką, ieškomos tabletės. Paskutinius kartus ji demonstratyviai prieš jį išgerdavo ją. Paskutinį kartą kai Austėja buvo pas jį, jam taip įkyrėjo ta tabletė, kad pareikalavo daugiau jos nebegerti jo akivaizdoje. Gi nėra diedukas toks blogas, kad neduotų jaunai mergelei vienintelio vaisto, padedančio ištverti naktis su juo. Pirmiausia vyras pamatė baltas kojinaites užmautas ant mažų trapių pėdučių. Tos baltos pėdutės tipeno per jo tamsiai rudas grindis. Atrodė, lyg maža balerina šokio žingsneliu artėtų prie jo. Mažutė, jaunutė mergina. Porcialianinė lėlytė su balta it sniegas oda, avietinėmis putliomis lūpomis ir raudonais plaukais. Jam ji atrodė beveik ideali. Jos pilna krūtinė, apvalus užpakaliukas, plokščias pilvukas ir tarpas tarp kojų, lyg nuolatinis kvietimas užeiti, varė jį iš proto. Senolis nesijuto toks gyvybingas ir laimingas netgi jaunystėje. Tuomet visada manė, kad pinigai atneš gyvenimo džiaugsmą, dabar supranta, kad tik išleidžiami pinigai gali tai atnešti.  Senelis tikėjosi pamatyti tas mažas kojeles žingsniuojant link išskleistos sofos, esančios kambario gale, bet Austėja prisėdo šalia jo fotelio. Susiraitė kaip maža gyvačiukė kur šilčiausia. Atsisėdo ten, kur ugnies metama šviesa buvo ryškiausia, kur medinės grindys nuo degančios medienos atrodė pačios liepsnojančios. Senolis ir mergina sėdėjo nuolatos raibuliuojančiame šviesos rate.
Vyras nusprendė nebelaukti merginos iniciatyvos, nusprendė, kad davė pakankamai laiko mažai baltai tabletei suveikti. Raukšlėtos, drebančios vyriškio rankos palietė Austėjos kaklą. Švelniais judesiais jis jį pamasažavo, užkišo savo rankas po palaidine. Mergina nevilkėjo liemenėlės. Jam tai tik palengvino užduotį. Norėdamas priartėti prie jos jis turėjo palikti savo didelį, odinį fotelį. Karalius nusileido iki tarnaitės, kad galėtų su ja pažaisti. Rankos grįžo prie krūtinės, sunkus vyriškas kūnas užgriuvo merginą. Ji nesipriešino. Viena raukšlėta ir šlakuota  ranka glostė Austėjos kaktą ir klausė ar jai viskas gerai, kita atseginėjo merginos kelnių sagas. Gaila, kad įsiaudrinęs senolis nepastebėjo merginos rankos, gniaužiančios mažą šveicarišką peiliuką, kurio ašmenis mergina stengėsi atidengti.
Austėja staiga atgijo, apvertė vyriškį ir atsisėdo ant jo. Galiausiai ji irgi įsitraukė į mūsų mažą erotišką žaidimėlį, pagalvojo vyriškis, galiausiai jai pradėjo tai patikti. Mergina užmerkė savo rudas akis ir nežiūrėdama pradėjo naudotis savo mažuoju peiliuku. Pirmuosius tris dūrius vyriškis priėmė sustabarėjęs iš nuostabos. Negalėjo nei pajudėti, nei priešintis užpuolikei, kuri turėjo būti jo senatvės godėja. Kai prasidėjo grumtynės vyriškis jau turėjo skylutę savo pilve ir dvi nedideles žaizdeles plaučiuose. Tikriausiai dėl šios priežasties kova buvo trumpa. Mergina spėjo perpjauti savo sugulovo gerklę dar prieš jam sužeidžiant ją. Merginą labiausiai išgazdino ne vyriškio priešmirtinis gargaliavimas, springimas savo krauju, bet tyla. Žinojimas, kad kūnas, ant kurio sėdi, jau niekada nebepajudės savo jėgomis, supratimas, kad tik ugnis gali palaikyti šilumą vyriškio odoje. Austėjai nepatiko mintis, kad vyras šals čia kol jo nesuras kaimynė. Tai gali užtrukti amžinybę, todėl ji nustūmė jį kiek galima arčiau ugnies, palinkėjo geros kelionės anapilin ir padėjusi pagalvę po savo meilužio galva išėjo į šaltį.
Niekas nematė manęs ateinant, niekas nežinojo, kad lankydavau jį. Dabar tereikia tik nepastebėtai grįžti namo. Reikia tik laikyti rankas juodose pirštinėse, reikia slėpti kruvinas rankas. Reikės parepetuoti nuostabos ir skausmo pilną miną, kai praneš apie patėvio mirtį.