Nil novi sub sole...

Ūkanotas mūsų eros metų rudens vakaras. Senojo Vilniaus dangus pilkas ir tamsus. Šią dieną joks saulės spindulėlis nepradžiugino vilniečių. Bet jam tai nesvarbu. Jis jau 20 metų nesidžiaugė šviesiais dalykais, nes jo akyse aklina tamsa. Regėjimą jis prarado 12 metų. Niekam nepasakoja kodėl. Nors nėra labai kam ir pasakoti...
    Taigi tą ūkanotą rudens vakarą jis kaip ir kiekvieną vakarą stovėjo Pilies gatvėje, prie posūkio į Literatų gatvę. Jis ne vien stovėjo, bet ir grojo. Groja toje pačioje vietoje nuo to laiko, kai persikraustė į senamiestį. Šią vietą jis pasirinko atsitiktinai. Ėjo pažįstamu maršrutu ir staiga stabtelėjo. Pamindžikavo vienoje vietoje ir nusprendė, kad čia skambesys geriausias.
    Taigi, groja jis savo senelio padovanotu smuiku. Senelis padovanojo smuiką ką tik regėjimą praradusiam savo anūkui. Nors berniuko klausa nebuvo prasta, tačiau praradus regėjimą, ji kone idealia. Smuikas tapo naujų galimybių atskleidimo priemone. Grodamas juo, jis mato vaikystėje taip nemėgtą jūrą, kurią staiga pamilo. Regi šiltus nepažįstamųjų veidus. Smuikas jam yra atgaiva. Smuikas yra jo draugas.
    Tą niūrų vakarą jis grojo čigoniškas melodijas. Jos jam priminė tetą Angelę, kuri ištekėjo už smulkaus plauko banditėlio, vadinančio save „baronu“, ir dingo. Kartais atsiųsdavo siuntinių iš vis kitos gyvenamosios vietos: tuometinės Jugoslavijos, Italijos, Rusijos, Uzbekijos, Amerikos... Paskutinį siuntinį jis gavo iš Kubos. Tai buvo Muzikinė plokštelė iš kažkurio Havanos muzikos klubų.
    Baigęs kasdienį pasirodymą įsidėjo smuiką į dėklą, susibėrė monetas į kišenę ir patraukė namo. Gyveno Aklasis Smuikininkas Žygimantų gatvėje, mažame mediniame namelyje įsispraudusiame prie pat Neries. Šį namelį jis gavo iš to paties dosniojo senelio. Tik sulaukęs pilnametystės ir supratęs kad gali pats savimi pasirūpinti, jis susikrovė smulkią mantą ir išsikraustė iš gimtųjų namų.
    Juoda lazdele jis tikrindavo kliūtis kelyje, o smagia šypsena pradžiugindavo prašalaičius. Tačiau šį kartą jo šypsena išblėso, kai beveik prie pat namų, netoli esančiame konteineryje jis išgirdo keistą garsą. Jis buvo girdėtas. Tačiau smuikininkas neatsiminė iš kur. Tik susivokus jis puolė prie konteinerio. Tas keistas garsas buvo vaiko verksmas. Jis atsargiai, bet skubiai knaisiojosi po šiukšles, kol surado nelaimėlį kūdikį. Smuikininkas paėmė vaikelį ant rankų ir iškart bėgo pas vienintelį patikimą žmogų, kurį pažinojo. Aišku bėgo atsargiai, kad nesužalotų vaiko.
    Jis įlėkė į gretimai esančio namo laiptinę, užbėgo į trečiąjį aukštą ir pabeldė į vidurines duris. Jas atidarė Gražina - jo mamos draugė ir vienintelė užtarėja sunkiais gyvenimo klausimais. Tą vakarą jį kvepėjo pigiais kvepalais ir aiškiai kažko laukė.
    - Meiluti, kas yra, aš svečių turiu... O boža! Juk tai vaikas! Jis tavo? Bet, kaip taip gali būti. Juk neturi draugės. Ar turi? Ko tyli? Viešpatie, koks jis purvinas! O bliauna kaip skerdžiamas. Ko tyli? Pasakyk ką nors!
    Gražina kaip visada buvo tiesmuka ir kategoriška.
    - Aš jį ką tik radau konteineryje. Jis ne mano, prisiekiu. Negalėjau aš jo palikti. Teta, padėkit, - jo balsas buvo pilnas nevilties,
    - Gerai eikš į vidų. Pažiūrėsiu kuo galiu padėti.
    Gražina jį nusivedė į virtuvę, pasodino ir pasiėmė kūdikį. Kažkodėl ta nežinia, ką teta daro su vaiku, jį žudė. Nors tą vaiką jis rado tik prieš pusvalandį. Gražina su kūdikiu į virtuvę grįžo po geros valandos. Vaikelis kvepėjo skaniai.
    - Meiluti, dabar klausyk. Aš jį nuprausiau, perrengiau. Man atrodo jis neserga, Į krepšį tau sudėjau savo anūko išaugtų drabužių. Kūdikiui turėtų tikti.
    - Aš negaliu jo pasiimti namo...
    - Gali. Aš, kaip tikriausiai ir tu, nenorim jo atiduot į prieglaudą. Tu vienišas. Manau puikiai sutarsit. Neturėsi problemų. Juk paauglystėje prižiūrėjai pusbrolius, ar ne?
    - Na taip...
    - Tai va. Dabar eik, meiluti. Aš čia svečių laukiu.
    - O jei kils problemų, galėsiu užeiti...
    - Taip, taip. O dabar viso!
    Taip Aklasis Smuikininkas įgijo draugą.
    Vaikui davė Džiugo vardą. Kūdikį auginti nebuvo sunku, jei iškildavo problema, smuikininkas lėkdavo pas Gražiną. Ji padovanojo ir vaiko nešyklę ant nugaros. Taip ir Džiugas galėjo dalyvauti pasirodymuose Pilies gatvėje. Bet šių pajamų jiems abiems nepakako, todėl Aklasis įsidarbino parduotuvėje kasininku. Kitų būtinų produktų parūpindavo Gražina. Taip kurį laiką bėgo dienos.
    Po pusmečio atėjo dar viena eilinė, tik šį kartą šviesi mūsų eros metų diena. Smuikininkas su Džiugu ant kupros žingsniavo namo, po savaitgalinio pasirodymo. Dar nepriėjus namų jis vėl išgirdo keistą garsą. Ti buvo verksmas. Bet tai buvo kitoks verksmas, negu tas kurį jis girdėjo ūkanotąjį vakarą. Aklasis ėjo to verksmo link. Kai suprato, kad yra prie pat verkiančiojo, sustojo.
    - Ko čia stovi? - pasigirdo nevilties persmelktas, tačiau ganėtinai įžulus jaunos merginos balsas.
    - Išgirdau verksmą ir atėjau prie jo. kas tau yra?
    - Ar nematai?
    Smuikininkas nusišypsojo ir tarė:
    - Žinok, nematau.
    Mergina pakėlė galvą ir suprato, kad šnekasi su akluoju.
    - Atsiprašau, atleisk man nemokšai. Dieve, tu mano, kokia aš niekam tikusi. nenorėjau įžeisti.
    - Ir neįžeidei. Ar galiu tau padėti?
    - Nebent suteiksi gyvenimo šansą.
    - Galbūt. Gyvenu čia pat. Ar jaunoji panelė suteiks malonumą man ir kompanionui ir užeis puodeliui arbatos.
    Ji sutiko. Ir tai buvo antrasis nutikimas, kuris pakeitė Smuikininko gyvenimą. Ji užėjo ir pasiliko. Jos vardas Viltė. Ji dar visai jauna pabėgo iš namų, svajojo apie modelio karjerą, tačiau susidėjo su netinkamais žmonėmis. Apie tą gyvenimo etapą ji nedaug pasakoja. Vėliau valkatavo. klaidžiojo tol, kol ją surado Smuikininkas. Nežinia ar tai buvo meilė, tačiau abipusio susižavėjimo užteko, kad Viltė liktų mediniame namelyje ant Neries kranto. Ji padėjo auginti Džiugą, tvarkėsi namuose. Smuikininkas padėjo jai įsidarbinti toje pačioje parduotuvėje, kurioje pats dirbo. Viskas klojosi ganėtinai puikiai.
    Smuikininkas sėdėjo Gražinos virtuvėje ir gurkšnojo arbatą. Teta sėdėjo prie pat, tik gurkšnojo kavą.
    - Ar ne per daug cukraus, meiluti?
    - Ne, tikrai skani arbata. Ir cukraus čia pakankamai. Kaip aš mėgstu.
    - tai puiku. Žinok, aš čia tave pasikviečiau ne be reikalo. Aš apie Viltę noriu pašnekėti...
    - O ką apie ją?
    - Nesijaudink, nieko ypatingo. Ji puiki mergina ir puikus žmogus, bet...
    - Bet kas, teta, negąsdinkit manęs!
    - Nieko, bet būk atsargus su ja. Ji pašėlusio būdo. Gal dabar apsiramino, bet neprisirišk per daug. Kad po to nenusiviltum...
    Vėliau jie kelias minutes tylėjo.
    Smuikininkas grįžo po pasirodymo namo. Viltė pribėgo ir stipriai apkabino jį.
    - Kas atsitiko? Vilte, netylėk!
    - Atsimeni, - ji sunkiai tramdė ašaras, - atsimeni, aš blogai jaučiausi ir nuėjau pas gydytoją.
    - Taip. Ir kokie rezultatai?
    - Rezultatai... Aš laukiuosi...
    Jie abu verkė. Jis iš džiaugsmo. O ji nežinojo ar reikia džiaugtis....
    Taip praėjo penkeri metai. Smuikininkas, Viltė, Džiugas ir dvynukai Jonas ir Jurgis gyveno linksmai ir nerūpestingai. 0, Pinigų užteko, nes Smuikininkas tapo parduotuvės vedėju. Atrodo viskas buvo idealu.
    Į jų namus dažnai užsukdavo prašalaičiai, keleiviai. Manydami, kad namas negyvenimas, keleiviai norėdavo jame pernakvot. Bet šeimininkai jų neišvydavo, o kaip tik pavalgydindavo ir leisdavo pernakvot. Vieną dieną pas juos užsuko jaunas misionierius Laimonas. Vakarais jis diskutuodavo ir filosofuodavo su Smuikininku, dienomis prižiūrėdavo vaikus. Smuikininkas juo pasitikėjo.
    Penktadienį Smuikininkas namo grįžo vėliau. Namus rado tuščius. Nustebo. Viltė palikdavo audio kasetę su žinute, jei norėdavo, ką pasakyti. Pavyzdžiui, „trumpam išėjau pas Gražina“ ar „pritrūko pieno, tuoj grįšiu“. Smuikininkas įsidėjo kasetę į magnetofoną, paspaudė „play“ ir išgirdo: „Nekaltink manęs. Nekaltink savęs. Taip tiesiog įvyko. Aš su Laimonu išvykau ir negrįšiu. Nepyk. Pasiėmiau kartu ir vaikus. Aš be jų negaliu gyventi. Gal pasielgiau egoistiškai, tačiau man taip reikėjo. Atleisk“. Tai buvo Viltė. Smuikininkas sukniubo ant grindų ir kokį pusvalandį verkė. Vėliau apsiramino. Išbėgo iš namų. Nesisaugodamas perbėgo gatvę.  Įsibėgėjo ir... išmetė smuiką į Nerį. Taip turėjo nutikti.