Trumpiausias kelias Namo-25

Namo-25

-     Geležėlė iškėlė ranką, mostelėjo
      -Link Katedros aikštės, Gedimino prospektų prie Nėries, -šuktelėjo šturmanas Geležėlė ir visi raitėliai pajudėjo lengvais šuoliais pro Stiklius, pro Krašto Apsaugos Ministerija Totorių gatve, greitiedami  smagiai pažvengdami. Buvo naktis todėl apsėjo be „Ant kalno mūrai“Pajegas reikėjo permesti pusiau slaptai.
          Paskui juos šuoliavo džigitai iš Džioržijos, juos lydėjo Keturiasdešimt Lietuvos  totorių. Šiems karžygiams reikės vykti ir pasitikti prie Žaliojo tilto slaptai atvykusius į Avilių slaptą mokymo bazę sąjungininkus.  Jie praėjo karantiną, dabar  jie kartu pajudiejo raitom iš „Šiaurės miestelio“. Šį įstabų vakarą, nedideliais būreliais jie buvo atvykę iš visos Vidurio Europos valstybių: iš Karabacho, iš Makedonijos, visos buvusios Juguslavijos nepriklausomos tautos, Čekijos, Slovakijos, Gabrovo bulgarai, Rumunijos romiečiai, Albanų -Turkų janičiarai nuogi iki pusės su grandinėm rankuose, Vengrijos madjarai.
      Išvaduojamam žygiui iš Globolistų buvo surinkti visi savanoriai gyvenantys šioje ir kitoj Dunojielio pusėje, nuo Laplandijos,  Dnėpro iki pat Pietų Akropolio. Šiam visam  Pietų fronto deriniui vadovavo kapitono Tenkišo provaikaitis- Vasylius Tenkišas ir Aleksandro Makidoniečio pro-pro vaikaitis iš 300 Spartiečių Karaliaus  Maksimo  genties karžigys. Atskleisiu  paslaptį, pasakysiu atvirai, tik tyliai, jis  yra šturmano Geležėlio pusbrolis vardu Špyžius. Galima vadinti Špyžiuku.  Jie yra linksmi vaikinai, miklūs ne tik su kardais, bet  su smuiko smičiais, armonikom, bugneliais. O labiausiai  tai su šaukštais. Visus juos vienijo prisiminimai, kad jie yra kilę iš to pačio kamieno. Kamieno kurį tolimoje praeityje buvo vadnami  Dakais, Gudais, Kėltais, Aisčiais, iš tos pačios Sarmatų, Rasų, Skitų kamieno. / Šio žodžio“Skitai“ kilmė yra nuo žodžio skitatsa, -bastytis, blaškytis. / Visų jų pasąmonę vienijo iš gilios praeities likę Motinų lopšinių  paliūliavimai: -Aa-aa-a, Baju-baj, Liūlia-liūlia užmigai. Juos visus vienijo viskas kas buvo taip artima ir suprantama Širdžiai ir Sielai nuo Suomiškos, Estiškos šiaurėtiškos  ir žemaitiškos Tado Blindos polkučių, iki mūsų artimiausių braliukų: -Kur tu teci, Kur tu teci, Gaili ti man, Puts viejini, - Gen laivinį, Nunesk mani Kur-zeee-me, iki Haidukų -hopako, nuo  kaukaziečių-lezginkų, Suliko, iki visų suprantamo ir pamėgto tango Paskutinis Sekmadienis,  ugningų Čardišų,  Kadrylių, Mazurkų, Krokoviakų ir Uoginskio polonezo“Atsisveilkinimas su Tėvynę“ -Su Rietavu.  Šių muzikinių ritmų Pasaulyje, visi jie buvo broliai.  Juos visus vienijo Muzika, Meilė žmonėms ir visam Pasauliui.
      Jie buvo Broliai visada, kai kildavo, vienam kaž-kuriam pavojus. Žemaičių –Lietuvių raitėliai  visada skubėdavo padėti broliams. Gavę ir pergyvenę skaudžias ankstesnes iki ir XX amžiaus pamokas, šią naktį šie Kariai primins susirinkusiems Alpių kalnų kurorte Davase, Vakarų  Sąjungininkams, kad ant Šito Vidurio Europos rubežiaus, per visus  amžius Jie  saugojo Vakarų Europą nuo pavojų iš Rytų, nuo klajojančių Chano Batijaus, Čingis Chano,  Osmanų, o dvidešimtąjame amžiuje, nuo  Raudonojo Tvano, priimdami pirmajį smūgį į save. Todėl,  lai  Pasaulio ir Europos  Globalistai labai nesipūčia.
    Mes ęsamę čia, ant Rubežiaus, buvomę, ęsamę ir būsimę. Stovėsimę čia, skleisdami Pasuliui Meilę, Muziką, Dainą ir  Pagarbą  visoms tautoms, visiems tikėjimams, visoms rasėms ir įspėjam, kad  jie kiekvienas atskirai ir visi kartu yra atsakingi už savo ir visų tautų išlikimą šiame trapiame ir globaliame Pasaulyje.
      Visi jie jautė, kad yra Sarmatų kilmės  „Kraujo broliai“, - atvykę dalyvauti apmokymuose „Gintarinė viltis“. Tai yra įrodyta Venesueloje, Karakaso Universitetuose. Vasara prieš Londono Olimpiadą reiks nuvykti ir patikrinti.
     
          Šiaurės miestelyje, iki šio momento, visas šis šaunus Karžygių derinys buvo rezerve,  laukė akimirkos, kai  dangus nušvis geltonai-žalai- raudonom signalinėm raketom. Tai buvo ženklas, „Ant žirgų“ ir pirmyn kavalerija, gusarai, dragūnai, ulonai ir haidukai. Pirmyn, Kalvarijų gatve, link Žaliojo tilto. Čia juos pasitiks 40 Totorių ir  kairiąją Neries krantine, link Žvėryno tilto, ten -kur „Arabai“pučia „arabus“ir „meldžiasi“:
        -Snooooraaaa,  sugrįįįįįžkiiii, Snoooora. Alialiuja, Snooooora. Amen.
   
        Išlaisvinus parką  nuo Aljanso ir Kriušo „legionierių“, -Latako gatvelę užblokavusį tanką „Giltinė“, - komisaras Pasagėlė davė įsakymą vairininkui Rokui Bulbo:
        -Seeer Bulbo, -Varom atgaline eiga, atlaisvinam „varliams“gatvelę ir pirmyn į trasą, link Gedimino prospekto. Jie skubėjo prasmukti anksčiau negu Katedros aikštę užtvindys džiųgaujanti minia.
        „Giltinė“ suriaumojo ir nepaisydamą šviesoforų „nuskriejo“ šimta dvidešimt greičiu, na, gal ne tiek, bet labai greitai, -pristabdant ant posūkių, netikėtai, taip ir buvo,  vairininkas Rokas Bulbo truputi pristabdė, bet dėja smūgio išvengti nepavyko, -virš praviro liuko, prašvilpė tamsus, su dviem žalsvai žaibuojančiais žiburėliais  siluetas: -Miaaau-miaaaau ir nukrito kažkur ant grindinio prie balto fortapijono.
      Prie balto fortapijono stovėjo penketa vaikinu ir derino  Kosto ritminę gitarą: - Sol-lia, Si-si. Prie atviro „Urvo“ įėjimo stovėjo dar keturi raumeningi virukai, kalbėjosi su ant palangės stovinčių Dipsių- Kamikadzė-1. Jis laukė suderintos gitaros.
    Kunigaikštis  Gediminas žvelgė  į stovinčius karžygius, matė  skriejančius į skirtingas puses, tanką, vardu „Giltinę“ ir didelį, juodą katiną, vardu Bazilijus iššokusi pro išmuštą „Urvo“ langą. Štai katinas Bazilijus atsistojo ir nuklišeno Sereikiškių parko alėja. Vėliau paiškėjo, kad tai buvo mylimiausias Vikingo katinas slaptai, kaip koks šnipas, atvykęs krosnyje iš Rasų žemių, iš Moskovijos,  su Emelia ir Vasilisa Išmintingąja. Emelia ir Vasilisa  buvo nekalti.
            Kunigaikštis  Gediminas  pakraipė galvą:
      -Jooo-majooo, Aja-jai. - Ankščiau, - mūsų laikais  taip nebuvo. -Che-che-che, ir  uždainavo:
      - Štai koks yra Žemaitis, -Štai koks yra Žemaitis, -Žemaaaaaaaitiiiiiiiis..

\