Trumpiausias kelias Namo-24

Iš Rotušės aikštės paskui galingus torpedos „Kamikadzė-1“ nešikus, pro pralaisvintą praėjimą leidosi bėgti Vilnijos regiono iš Šalčininkų, Nemenčinės  keturkojai kovotojai vadovaujami Komisaro iš Alpiu šalies ir Rytų fronto vyriausiojo vado iš Turniškių Valdo, - Almutė greta, - nebepaleidžia pražuvelio, - paskui  juos žavi pani Agniežka Valadijevska su dideliu būrių vaikučių, bobučių, vedinų ožkyčių ir skanduojančių: -Uraaaaaaaaa, -Valiooo-lia-liaaaaaaaaaa, -ožkytės mekendamos: -Me-ke-ke-ke-ke, -užėmėmę parkąąąąąą, -Meke-ke-keeeee, ir nukando rožių šakelę.
        Pasidžiaugę pirmąja pergale, trumpam prisėdo pailsėti ant suoliuku prie fontanų ir atsipalaiduoti, pajausti pergalės skonį. Trumpam stabtelėjo užtvindytame parkelyje:
      -Jaaaa, geras jausmas, Valdai. Dabar aš tai suprantu, -atviravo Almutė Valdui ir šiltai  nusišypsojo:  -Pa, į žandą ir padarė spurtą  žemyn, Pilies gatve pro Universiteto bokšto varpinę su visa bendražygių minia, -kaip išsiliejusi ugnikalnio lava iš Vezuvijaus  kraterio.
      Litvino-Polono-Slavianskij Aljanso, Valeros Jedinstvos, Valdimoro-Tamošiaus, chirurgo Vladimoro-Putilovskio, Lukošiaus –Bulbos ir Kriušo žandarų nesimatė, tik matėsi  priešais vienas kitą stovintys įspūdingi Napoleono laikus primenantys  rūmai, o pro prigesintus langus žiūrėjo išgąsdintos, iškreiptos grimasos, primenantys veidus:
        -Joooo-majoooooo, o pani Agniežka, - Valdimorskij Aljans, -razgramyli? /sutriuškinot/. Komisaro Kriušo, Vodimaro aljancininko ir Agniežkos  žvilksniai susitiko.
                  -U-vaha, - sluchai  Valdimar Timošskij, chalop  Rašinskij. Litva Otčizna naša. Vilna naša. Vot.
    Pasakė bobutės ir garsiai užskandavo: -Lit-va, Lit-va, Lit-va.
Lie-tu-va, Lie-tuva, -skandavo Agniežka, skandavo ir jos kraštiečiai iš Šalčininkų, Nemenčinės:
      - Lietuva Tėvynė mūsų.
Trumpai stabtelėjusi, pasikalbėjusi skvėrelyje minia toliau  sparčiai slinko žeyn Pilies gatve pro Universiteto bokšto varpinę, ji priminė tikrai iš kraterio  išsiliejusią ugnikalnio lava, kirto Barboros Radvilaitės gatvę ir kaip vėduolklė išsiskleidė  Katedros aikštėje. Čia,  prie Katedros bokšto laikrodžio stovėjo išskleista didelė, puošni  ovalinė Žalgirio laikus primenanti  Vytauto ir Jogailos vadavietės -štabo  palapinės. Artėjant miniai prie Katedros,  iš palapinės pakėlę rankas palaiminimui išėjo visų konfesijų aukščiausi  dvasininkijos gerarchai: Romos  Katalikų Kardinolai, Protestantų Vyskupai, barzduotas Stačiatikių Patriarchas, Rabinas, Mulos, Budos -Dalai Lamos įgaliotinis iš Tibeto, Krišnos išpažinėjai. Visi jie buvo susikabine iškeltomis rankomis šiltai sveikino artiejančia minia su Vieliavom vimpilais ir  spalvingais transporantais ir balionais..  Minia apspito dideliu ratu Dvasingai nusiteikusius prie palapinių, ėmė skanduoti:
        -A-čių, a-čių, Lie-tu-va, Lie-tu-va. – Žeeemėj Lietuvoooooo, Ąžuoplai žaliuoooooo, Ąžuolaaaj žaliuoooos, Žemėj Lietuvooooooos... Patriarchai šypsojosi ir taip pat dainavo: -Žeeemėj Lieee-tu-vooos, Ąžuo-laaaai žaliuos.  Visi buvo Broliai.
      Reikalas jau buvo po vidurnakčio, todėl  visi  šiltai sveikinosi, glaudė krūtinę prie krūtinės, žanduką prie žanduko, linkėjo vienas kitam ilgiausių metų ir ramybės. Minia kirsdamą Barboros Radvilaitės gatve pastebėjo ant žemo kalniuko stovintį baltą fortapijoną ir dainuojančius šiokius tokius daininikus Vytautą ir Grąžinutę, maloniai  visi jiems nusišypsojo ir prasitarė, kad neužilgo sugrįš, dabar eina prie palapinės, kur iškilmingai visi,  vienas kitam ramybės palinkės. Išaušus 2012  metų rytui gyvensim ramiai su šypsena, o kol kas iki ryto ramybės gali ir nebūi, nes reikia padaryuti kai kuriuos darbus. Kokius darbus reikia padaryti žinojo tik Generalinis Štabas, o kokius  įpatingai slaptus darbus padaryti reikės,  žinojo tik  Kapitonas Juozapas, šturmanas Geležėlė, komisaras Pasagėlė,  Analitikas ir Bocmanas Krauzeris.
          Generalitetas, pilnu sąstatų: Kapitonas Juozapas, šturmanas Geležėlė, Analitikas su bendražygėm Viščiukų Princesė, Škacelė, prie jų prisijungė viešnia iš Kalifornijos-Holivūdo, - Rūta Li, Jurgis Brosmans, Styvas Silgals ir Indis Džonsas. Šturmanas Geležėlė buvo greta jo ir tyliai su juo konsultavosi. Vienintėlis, Geležėlė, šią akimirką turėjo visą operatyvinio plano veiksmų nuotrauką. Visas veiksmų teatras šią akimirka buvo šturmanoGeležėlės-Antonio de Samurato rankuose. Jis imasi visišlką atskomybę ant savęs. Jei kas, jis nebėks į krūmus, ar į bet kokį užsienį. Jis neturi tokios mados per visą savo ilgą gyvenimą, nuo Didžiojo Tvano laikų. Dabar pats laikas atskleisti paslapti. Šturmanas Geležėlė pasirodo laiku ten kur būna tuo laiku reikalingiausias. Na suprantat, kai pajaučia kylančią  Krizę, ar kitokią grėsmė. Pradėjęs darbą jis negali sustuoti ar pabėgti kaip kapitonas  iš skestančio lainėrio „Conkordiją“.
  Taip, šturmanas Geležėlė buvo labai užsiėmęs. Jis buvo taip užimtas, kad, -
      O, - net nepastebėjo? Niekas nematė, - kada greta Geležėlės, ant  šviežiai nulupto ožio Valdemaro baltu kailiu uždengto  balto žirgo, - šauniai sėdėjo jauna princesė, balta kaip sniegas ilga suknele, pasipuošusi perlo vėriniais, pečius dengė „gulbės pūkų“ kalnierius su aukštyn iškeltom plunksnom, matomai, kad paslieptų galvą ir veidą nuo paparacių, labai panaši į Barbora Radvilaitę. Ji šypsojosi ir žvelgė į šturmaną Geležėlę pro ilgom plunksnom  pakeltą  suknelės kalnierių.
        Šturmanas Geležėlė pastebėjo, kad paukščio-Baltotos Gulbės nesimato, tik pasąmonėje jautė, kad po turnyro, kai buvo suklupęs prie  ožio  Voldemaro ir godojo, jis  pajautė ant peties lengvą prisilietimą. Tuo kart jis neatkreipė dėmesio, nes buvo patyręs  didelį sielvartą dėl ožio Voldemaro ir nuojautą dėl savo tėvo Dipsio apsisprendimo išeiti ir palikti šį nuostabų pasaulį kurį jis piešė paskutinius keturis metus. Piešė ji su klaidom, su  kritimais ir pakilimaism, bet tai buvo jo, Dipsio Pasaulis .
      Dabar šturmanas Geležėlė  apie nieką negalvojo, - galvojo tik apie vieną svarbiausią dalyką, atlikti Šventą pareigą Tėvynei, Lietuvos piliečiams, o jei pavyks ir suteikti vilties  Pasauliui: