Kuo aš esu lietuvis,
jei Jos kvėpavimo negirdėjau,
atodusių neišmokau mintinai,
laukus visus Maironiui atidaviau...
Ir vogčia žvilgčioju—
ar mano tai upės, ar jos jau
savaip gyvena?
Aš tirpstu nuo Jos paprastumo,
iš gėdos;
Taip atneša tinginiui duonos senolė,
o šis, akių nepakėlęs, dėkoja
iš savęs nieko neturėdamas,
kišenes kiauras rodydamas
Jai, besijuokiančiai iš
manęs kvailo:
Na ko gi tu,
vaike,
savęs taip nemyli
mano rankose?