Kažkur tamsoje

Jau buvo vidurnaktis, o aplinkui nebuvo nei gyvos dvasios. Medžiai vis labiau darėsi panašesni į didelius siaubūnus, o kelias vis ilgėjo ir ilgėjo. Aleksandras dar kartą pasižiūrėjo į laikrodį, kuris buvo sustojęs, ir pasitaisęs akinius paskubomis pradėjo eiti. Jam buvo baugu parke žiūrėti į medžius, tad stengėsi įsivaizduoti, kad jis važiuoja autobusu, į kurį šiandien nespėjo, o medžiai yra tik žibintais.
Kiekvienas žinojo, kad parke įvyksta daug nusikaltimų. Aleksandras buvo ne iš tų, kuris bijotų tamsos, bet tą kart net ir medžių šnarėjimas atrodė kaip artėjantys žingsniai. „ Trakšt“. Jo paties užmintos šakelės garsas priminė šūvį, nuo kurio net pats nepajuto kaip pradėjo bėgti.
Jau 10minučių praėjo nuo bėgimo pradžios . Bebėgdamas Aleksandras išvydo neryškų šešėlį priešais save, dar geriau įsižiūrėjęs išvydo pagyvenusį vyrą.
- Pone, kur jūs traukiat taip vėlai? Jam net lengviau ant širdies pasidarė pamačius dar vieną gyvą būtybę .
Ponas atsisuko. Jis buvo gražiai apsirengęs, su lagaminu rankoje ir cilindru ant žilos galvos.
-Sūneli, grožiuosi tuo, kas liko čionai gražu, - nustebęs atsakė senas vyras.
Pradėjus šnekučiuotis atrodė, kad viskas taip ir liks, deja, pasigirdo moters spiegimas ir šūvis, ponas surėkė:
-Bėgam
Jau matėsi parko išėjimas. Abudu perbėgę parko išėjimą giliai atsiduso ir išsiskyrė kas sau. Aleksandras gyveno prie pat parko. Priėjęs savo namą, išgirdo mašinos stabdžius, bet nepaisė. Berakinant duris pajuto nugaroje kažką šaltą ir pano juoką. Bandė atsisukti, tačiau Aleksandro akys užgeso.