aš

Ko verkia išbalintas namas,
Juodais, nenuspalvintais dūmais.
Neklausk ji niekam nesako,
Kas slegia likimo sūnų.

O slegia kalnai ir pušynai,
Nerimstantis šiaurės vėjas.
Ir klausimas visad iškyla,
Iš kur ir kodėl jis atėjęs.

Ir girdi jisai ne atsakymus,
Tik juoką valiūkišką vėjo.
Į vasaros tyliąją pasaką,
Kažkas iš tamsos atėjo.

Atėjo ir medžiai nušvito,
Tarytum žibintų alėjos.
Suklupo ant slenksčio likimas,
Kvailiai visa tau patikėjęs.

Ir baigės vidurnakčio pasaka,
Atrodo tik, tik prasidėjus.
O seną vainiką vainiką prie kapo,
Padėjo valiūkiškas vėjas.