Pažinimo dialektika

Lyg skruzdėlynas išbaidytas
Sukiojasi ir krenta paukščiai
Pavirtę neskaičiuotais bitais,
Iš kosmoso lemtingų aukščių.

Kiekvienas apgultas prispaustas
Be svorio, be traukos centrinės –
Jie plūduriuoja tarsi plaustai,
Ir neramiai į protą trinas.

Užeina audros lyja lietūs,
Speigai sukausto vandenynus,
O tie plaustai kaip užkerėti
Siūbuoja, įžūliai kankina.

Išminčius pats didžiausias laiko
Toks pat, kaip raidės nepažinęs –
Į esmę pačią nusitaikęs,
Sugrįžta nežiniom pražilęs.

Į viską atsakyti gali
Tik tikintysis pasimeldęs,
Nes duona padėta ant stalo
Yra jo dieviškosios valdos.