NeTikras Pasaulis (4 skyrius)

Sučirškė žadintuvas. Prakeiktas žadintuvas ir prakeiktas gyvenimas! Ko gero, gyvenimas sapnuose man daug labiau patinka. Ne kartą taip mąsčiau. Turbūt taip ir yra. Tikrojo gyvenimo privalumas tik vienas – čia gali susirasti draugų. Čia gali būti pastovesnė, nes gali ilgą laiką turėti vienokius draugus. O tame kitame pasaulyje žmonės nuolat keičiasi. Ten neturiu draugų, todėl jei ten gyvenčiau visą laiką, neilgai trukus pasijusčiau vieniša, nesvarbu, kad galbūt ir būčiau apsupta kitų žmonių. Bet juk tie kiti žmonės man nepažįstami.
Tik po kurio laiko supratau, jog miegojau beveik 14 valandų ir nė nesusidėjau knygų šiandienos pamokoms, ką jau kalbėti apie namų darbus. Tai suvokusi, šokau iš lovos ir skubiai ėmiau ruoštis. Susikroviau knygas, kaip vėliau pastebėjau, kai kurias nė nereikalingas, o kitas, reikalingas, pamiršau. Tik tada persirengiau, užkandau, nusiprausiau ir išlėkiau iš namų. Bandžiau įsivaizduoti, kaip apgailėtinai atrodau viską susiruošusi paskubomis. Susivėlę tamsiai rudi plaukai, užtinusios akys, apsmukę džinsai ir betkaip ant peties užmesta kuprinė. Beeidama bandžiau šiek tiek apsitvarkyti. Tik po kurio laiko suvokiau, kad man nėra reikalo skubėti.
Prie mokyklos kaip visada susitinku su Kotryna. Šiandiena nebuvo išimtis. Atėjau anksčiau už ją, kaip, beje, dažniausiai ir būna, tačiau ji už poros minučių atėjo į susitartą vietą – nedidelę aikštelę prie keleto alksnių.
- Labas, - pasisveikino ji šyptelėjusi.
- Labas, - tarstelėjau. – Kaip miegojai?
Jau žinojau, kad ji pradės pasakoti, ką sapnavo, bet taip pat žinojau, kad tai vistiek neišvengiama, tad nusprendžiau verčiau paklausti dabar. Tačiau atsakymas buvo ne tas, kokio tikėjausi.
- Žinai... Man labai keista, bet šįkart nieko nesapnavau...
- Tikrai? Gal tiesiog nebeprisimeni.
- Bet net jei ir neprisimenu, vistiek tai gana keista. Jau keletas mėnesių, kaip kiekvieną dieną sapnuoju košmarus...
- Na, taip, - sutikau. – Bet juk ar tau taip ne geriau?
- Žinoma, geriau! – paskubėjo ji man atsakyti. – Ir netgi tikiuosi, kad daugiau tokie sapnai nesikartos. Geriau jau tokie sapnai, negu košmarai.
- Tokie sapnai? Apie kokius sapnus tu kalbi?
- Ką? – nesuprato Kotryna.
- Tu sakei, kad geriau tokie sapnai, negu košmarai. Kokius sapnus tu turėjai omeny?
- Nejaugi aš taip sakiau? Et, turbūt netyčia susipainiojau. Norėjau pasakyti, geriau jokių sapnų, negu košmarai.
Tuomet nieko jai nebesakiau, bet supratau, jog tas suklydimas visai nėra toks nekaltas. Ji kažką nuo manęs slepia. Jau nujaučiau, kas tai galėtų būti, bet negalėjau leisti taip manyti. Ne, taip negali būti...

- - - - - - - - - - - - - -

Su Kotryna ir kita mano drauge bei bendraklase Agne šiandien susitarėme, kad po pamokų eisime į kiną. Nusprendėme eiti į filmą „Įsikūnijimas“. Šiandien buvo puiki diena kur nors eiti. Geras oras, o svarbiausia – penktadienis. Galėjome negalvoti apie pamokas.
Filmas buvo tiesiog fantastiškas. Berods, tokį įspūdį jis paliko ir Agnei su Kotryna. Bent jau žiūrėdama filmą ir būdama su draugėmis galėjau pamiršti, kas nutiko vakar dieną. Tačiau tai truko neilgai. Vos mes išsiskyrėme mane apėmė įvairios mintys. Klausimai. Kas aš? Kodėl aš? Kodėl aš sapnuoju tokius sapnus? Kuo aš ypatinga? Ką tai reiškia?
Klausimai be atsakymų.
Neaišku, kodėl savęs to klausinėjau. Juk žinojau, kad tai nieko nepakeis. Niekas prie manęs neprieis ir neatsakys į šiuos klausimus.
Man niekuomet nepatinka ko nors nežinoti. Man nepatinka neapčiuopiami, neaiškūs dalykai. Vien todėl man kėlė nerimą tie keisti sapnai, nors aš prie jų ir pripratau. Gyvenau ten įprastą gyvenimą. Beveik tokį pat įtikimą, kaip ir realųjį. Antrą gyvenimą. Tą, kuriame nėra pastovumo. Bastūnės gyvenimą. Vieną kartą laukinės, kitą kartą išsilavinusios panelės. Gyvenimą tokį, kokį tada noriu gyventi. Tiesą sakant, apie tokius sapnus svajoti galėtų ne vienas. Bet jie nesupranta, kad toks dvigubas gyvenimas turi ir minusų. Ypač vieną didžiulį ir skaudų minusą.

- - - - - - - - - - - - - -

Vakare susitikau su Mo. Tai senas mano bičiulis. Visuomet malonu su juo pabūti, pašnekėti. Šiandien jaučiau, kad jo draugijos dabar man ypač reikia. Jo tikras vardas Modestas, bet visi jo draugai jį jau seniai vadina Mo.
Susipažinau su juo prieš penkerius metus, tuomet kai man tebuvo 10, o jam – 12 metų. Jis kuriam laikui buvo atsikraustęs į kaimyninį butą mano name. Nežinau, kaip mes pradėjome bendrauti, bet tuomet dar buvome vaikai, tad ir elgėmės kaip vaikai. Ilgainiui tapome gerais draugais, nors vienas kitam tartum prižadėjome, kad ir liksime paprasčiausiais draugais. Po metų jis vėl išsikraustė į kitą, erdvesnį butą, bet draugystė nenutrūko iki šiol.
Jis pasakė, kad užsuks pas mane į namus, o jei aš norėsiu, galėsime kur nors nueiti. Sutikau. Mo ne kartą lankėsi pas mane namuose. Tėvai jį mielai priima į svečius.
Apie šeštą išgirdau durų skambutį. Nedelsdama šokau iš lovos, kadangi nenorėjau, jog duris atidarytų tėvai.
- Labas, Karmela – nusišypsojo Mo. – Kaip senai tave mačiau.
- Sveikas, aš taip pat, - pamačiusi, kad delsia, pridūriau – užeik, ko delsi?
Jis įėjo į vidų, nusivilko striukę ir pakabino ją ant pakabos bei nusimovė batus. Iš virtuvės pasirodė mano mamos galva, kuri, Mo pasisveikinus, linktelėjo ir dingo atgal į virtuvę.
Tėtis buvo įlindęs svetainėje ir žiūrėjo televizorių, mes jo net netrugdėme. Nuėjome į mano kambarį. Mano zoną.
Kurį laiką Mo buvo labai tylus. Kartais taip pasitaiko. Ypač kai nujaučia, jog kažkas negerai. Dabar jis nujautė ir aš bijojau, kad neimtų klausinėti. Jis taip moka išklausinėti, jog sunku nuo jo ką nors nuslėpti.
- Ką tu slepi? – lyg perskaitęs mano mintis, paklausė Mo.
- Ką? – apsimečiau nesuprantanti.
- Pati žinai, Karmela. Kažkas negerai. Kitaip net nebūtum kvietusis manęs.
- Baik, kviečiuosi tave ne tik tada, kai man būna kas nors blogai.
- Bet dabar blogai, Karmela.
- Mo...
- Kas negerai? - nutraukė jis mane.
- Tu nesuprasi. Net jei suprasi, netikėsi manimi. Palaikysi beprote ir tiek. Tad geriau nesakysiu nieko.
- Ne, Karmela, nesakyti nėra išeitis. Ar tau svarbu, kad palaikysiu tave beprote? Mes draugai. Mes visuomet pasitikėjom vienas kitu. Kodėl negali pasitikėti ir dabar?
- Todėl, kad nenoriu, kad laikytum mane beprote.
- Tai kas, jei tu ir beprotė? Tai nieko nekeičia. Mano draugė gali būti ir beprotė. Pasakyk, kas yra?
- Ne... Negaliu.
- Kodėl?
- Todėl, kad nepatikėsi.
- Tai nieko nekeičia.
Akimirką įsivyravo tyla. Aš galvojau, ką jam sakyti, o Mo leido man galvoti. Tačiau mintys buvo be galo padrikos ir atrodė, kad aš tiesiog nebemoku šnekėti.
- Karmela? – vėl paklausė jis.
Pažvelgiau į jį ir pagalvojau – kokio velnio man reikėjo jį pasikviesti? Nejaugi nežinojau, kad jis norės viską iškvosti, nes nujaus, kad kažkas negerai?
Neleidau sau ilgai apie tai galvoti. Gal taip ir geriau?
Pažvelgiau į Mo žalias it žolė akis, šokoladinės spalvos gražiai kirptus plaukus, ne per didelę nosį ir ne per putlias lūpas. Į jo dryžuotą mėlynai geltoną megztinį. Į tamsius džinsus, kurių vienoje kišenėje pūpsojo telefonas. Į baltai juodus kedus. Pažiūrėjau ir pamaniau, koks jis iš tiesų žavus vaikinas. Žavus. Bet į kurį visada žiūrėjau kaip į paprastą nuoširdų vaikiną. Tik dabar pamačiau, kad savo išvaizda jis galėtų konkuruoti su tais stilingais mergišiais. Ir pamaniau, turbūt aplink jį merginos iš tikrųjų dažnai bėgioja.
- Karmela!
Krūptelėjau nuo jo balso. Nežinau, kas man nutiko, kad ėmiau galvoti apie dalykus, apie kuriuos dabar nebuvo metas galvoti.
- Ei, tai nesvarbu. Gal nori kavos? – pasiūliau, bandydama išsisukti nuo atsakymo.
Jau kėliausi nuo sofos, ant kurios buvome susėdę, nueiti į virtuvę, bet jis švelniai paėmė man už alkūnės. Beviltiškai nugriuvau atgal ant sofos ir pažvelgiau į Mo susierzinusio žmogaus akimis.
- Baik apsimetinėti, Karmela, - pradėjo kalbėti jis. – Aš žinau, kad kažką slepi. Jau beveik ėmei išsipasakoti, tad nieko nebebus, turi man viską pasakyti. Negali visko laikyti savyje. Juk aiškiai matau, kad kažkas negerai. Na, tai kas yra?
Šįkart žvelgiau į jį rimtai, net šiek tiek liūdnai. Minutėlę pamąsčiusi prabilau.
- Nežinau, nuo ko pradėti. Visi tie keisti dalykai, mano nuomone, prasidėjo nuo avarijos, bet nežinau ar tikrai avarija turėjo kažkokią reikšmę...
Dar akimirką dvejojau, pasakoti jam toliau, ar ne. Juk žinojau, kad jis nepatikės, kad palaikys mane pamišėle. Tačiau išdėsčiau jam viską. Viską, kas nutiko, ką jaučiau ir ką jaučiu dabar. Kuo aiškiau paaiškinau savo keistus sapnus, nesuprasdama to kito pasaulio reikšmės. Papasakojau ir apie nutikimą mokykloje, kai mano ranką sužeidė zombis. Maniau, kad jis šypsosis iš manęs, kai jam tai pasakosiu, bet jis klausėsi kuo rimčiausiai, retkarčiais linktelėdamas galvą ar paklausdavo ko nors, kas liko neaišku. Galiausiai viskas buvo išpasakota.
Kai baigiau pasakoti, kambarį užgožė tyla. Laukiau Mo atsakymo. Kurį laiką jis mąstė ir aš jį visiškai supratau. Reikia teisingai išdėlioti mintis.
- Aš...
Mo pertraukė beldimas į duris. Netrukus pro jas pamačiau išlendant mamos galvą.
- Ar nenorit vakarienės?
- Mama, gal šiek tiek vėliau. Ar tu nori, Mo? – paklausiau aš ir pažvelgiau į Mo.
- Galiu pakentėti, - šyptelėjo Mo.
Mama taip pat truputėlį pakreipė lūpas ir išėjo. Vėl tyla.
- Taigi, - po minutėlės prabilo Mo. – O kiek laiko trunka tie sapnai? Na, supranti, dažniausiai sapnai atrodo praeina labai greitai. Bent jau maniškiai.
- Na, maniškiai taip pat. Atrodo, lyg ten būtų kitoks laikas.
- Aišku...
- Netiki manim, ar ne?
- Ką čia paistai? Nė akimirką nedvejojau.
- Sakai tik todėl, kad nesijausčiau kvaila.
- Ne, patikėk, ne todėl. Tu – mano sena draugė. Jau seniai mes pažįstami, juk taip? Tad kodėl man reiktų tavim netikėti? Juk žinau, kad tu sveiko proto. Tokių nesąmonių nekliedėtum, jei būtum jų nepatyrusi.
- Ačiū.
- Už ką?
- Už tai, kad manim tiki.
- Už tai žmonės nedėkoja.
- Aš dėkoju.
- Baik.
Jis nusišypsojo. Jo šypsena visada priverčia ir mane šyptelėti.
- Einam pavakarieniaut? – pasiūliau.
- Lekiam!
Jis tyliai nusijuokė, tuo priversdamas mane taip pat nusijuokti. Kartais pagalvoju, kad kai būnu su juo, mano jausmai priklauso nuo jo jausmų.