Sudie, brangi...

Raudonais keliais tu išėjai tada
Viltimi pasėjęs mažą kibirkštėlę
Tu sakei sugrįši, bet dabar deja
Sugniuždei laukimo mano pakraštėlį.

Išėjai palikdamas sraunioj viltyj
Tu tik tardamas: Sudie, brangi...
Kam sakei tu tai nebežinau
Man, tėvynei, mamai, o gal sau?

Tik metai bėgo, o mano neramioj širdy
Kuždėjo medžiai Lietuvos žali
Laisvėje nubudę jie visai pliki
Susigūžė man ošdami: Sudie, brangi!

Jie atpūtė žinią, kaip žemė mūs – juodą
Kad ten už kalnų ir už eglių žilų
Kūnas susmigęs į šaltąjį gruodą
Gyvybę savo tėvynei atiduoda

Daug laiko praėjo ir aš tavęs nebeturiu
Bet tu žinai, kad dar tebemyliu
Kiekvieną kartą tardama žodžius
Dėkoju tau už juos laisvus: Sudie, o brangus...