Ji (I)

Ji tepė ir tepė, sluoksnis po sluoksnio, brūkšnys po brūkšnio ant veido makiažą. Tam nebuvo galo, rodos, net veidrodis neiškentėjęs pradėjo svirduliuoti ar dūsauti nuo tos masės, nuo to odos baltumo ir beprotiškai raudonų lūpų... O kur dar degančios akys .. Pagaliau, viskas lyg ir nurimo, įtampa atslūgo, atmosfera atsigavailėjo, atėjo tyla. Lūpos po maži pradėjo šypsotis, blakstienos koketiškai mirkčiojo ir visa mimika tarsi nevalingai judėjo . Rankose ji vis dar spaudė raudoną lūpdažį . Nagai įsirėžė į plastikinę jo odą . Vienas.. ir du... ir trys.... penki. . ne.. septyni ... dar vienas... štai ir baigta. Ji ir vėl tapo klaunė.
„ Tai buvo Marija, aš žinau, ji padarė iš manęs kvailę, ji uždėjo man šią kaukę ir ištepliojo tarsi karvę tarsi maniakę, kurios lūpdažis driekiasi nuo ausies iki ausies „ – galvojo Violeta. Violeta žiūrėjo ir žiūrėjo į atvaizdą veidrodyje, niekaip negalėdama suprasti kodėl ji nemato savęs, kodėl kažkas subjaurojo visą mielą mergaitišką paveikslėlį jos atspindyje?  Kas buvo tas padaras, įsėlynęs greičiau jos rankos ir padaręs tokią niekšybę – tiesiai prieš jos akis nuplėšęs jos šablonišką, žmonėms rodomą veidą jai nuo odos ir uždėjęs juokdario kepurę?  Šiaip ar taip tokiems ilgiems apmąstymams mergina neturėjo laiko, jai reikėjo išeiti, išeiti betkur, kur žmonės, vyrai, balsai, kvapai, šviesos ..  Violeta nuprausė makiažą nuo veido, iš naujo kukliai pasidažė ir išsiruošė išeiti į gatvę .
Violeta buvo graži mergina – liekna, ilgomis kojomis ji mėgo vilkėti sijonus truputį aukščiau virš kelių .. Dažniausiai atviras blauzdas dengdavo ilgi auliniai batai, švelnios, rudos odos. Batai buvo svarbiausia dalis įvaizdžio, bent jau Violetai taip atrodė. Prie batų ji derino ir visa kitą savo lobį – palaidinę, megztinėlį, kosmetiką, auskarus, papuošalus.. Ši mergina mėgo ryškias, sodrias, blizgančias medžiagas, todėl jos spintoje visada vykdavo diskoteka – drabužiai, atrodo, jaudinosi ir nekantriai spurdėdavo – „kada gi bus mano eilė? “ .. Sunkoka būtų suprasti ką apsivilko Violeta ir tąsyk, kai išėjo į gatvę: keistoką rožinę tigrinę palaidinukę, dryžuotą megztinį, gelėtą sijoną ir mėgiamus nutrintus aulinukus . Gražu .
Mieste šventė savo dienas bobų vasara – po mažu, lyg sulėtintame filme krito lapų vaivorykštė – akyse raibuliavo geltona, raudona, violetinė, žalia, oranžinė, geltona .... Medžiai buvo pavargę, bet laimingi; nuo langų atsispindėjo saulė, žmonės džiaugėsi giedru dangumi ir viskas šlamėjo – žemė, žingsniai, šypsenos, namai ir pats ruduo . Naktis, sėlinanti už kampo, apgaubė šį metų laiką jaukiu šalčiu, kakava praeivių rankose, maloniu garu iš žmonių nasrų ir raudonomis nosimis. Bet Violeta viso to nematė. Jos ilgos kojos ridenosi purviniausiais senamiesčio šaligatviais, jos kūnas veržėsi į tamsiausius barus miesto koridoriuose, jos alsavimas dvelkė nuotykių ieškojimu . Kažkokia keista, avantiūristinė nuotaika nušvietė jos veidą vos tik išvydus šlykščias metalistų muštynes prie Neries upės, Vilniaus mieste. Violeta žavėdamasi, spindinčiomis akimis rijo visa savo esybe smaugiamo vaikino vaizdą ir įrašinėjo rėkiantį smaugiko balsą .. „Blet, nachui, užmušiu tave kale, užmušiu ... „ – tarsi pati rėkė Violeta, atkartodama smegenyse girdimus žodžius .. Nuo žmonių nekultūros, nuo bjaurasties ir smurto, Vio pasikraudavo energija. Merginos kūnas pulsavo, spinduliavo, susitraukdavo ir vėl išsipūsdavo vos tik ji išvysdavo skerdynes – smegenų skerdynės ir degradacija, psichologinės problemos buvo aukščiausios rūšies baterijos merginai pasikrauti, tai buvo lyg geriausi narkotikai jai išgyventi  .. Po pirmo lygio, žinoma, eina antro lygio vaistai, gal kiek silpnesni – fiziniai sužeidimai, tyčiojimąsis, alkoholizmas, seksualinis prievartavimas ..
Pirmas pavyzdys: priverstinė idealogija, tėvų įtikinėjimas, blogis ir gėris, Dievas yra, Dievo nėra, mokslas, darbas, gerai, blogai, balta, juoda, RIBOS – tai kėlė Violetai juoką – argi egzistuoja pasaulyje, mūsų žmonių ir robotų žemėje, ribos? Kas tai? Tai smegenų krušimas.
Antras pavyzdys: smurtas, mėlynės ant kūnų, viešos muštynės, tyčiniai nužudymai, maniakai psichopatai, visuomenės sumišimas, neapykanta ir skausmas, nesupratimas, lavonai. Ne taip jau dažnai, tačiau antro laipsnio energetinis eliksyras Violetą veikė iš vidaus ..
Trečias: Tyčiojimąsis . Nekaltas burnojimas, skaudūs įžeidimai, neargumentuoti žodžių lietūs praeiviams, nepažįstamų veidų mimikos, išsikreipiančios jiems sakant cenzūrą, žodžiai, papildyti smūgiais, naktinės gatvės, skambančios iš rusių ir balkonų sklindančiais riksmais. Dažnai, labai dažnai 18-metė siurbdavo tarsi kempinė į save šituos kasdienus garsus ir garsines emocijas .. Tačiau tai buvo vienkartinis heroinas, nuo kurio ji pasijusdavo tik trumpam apsvaigusi ..
Ketvirtas: Alkoholis . Violeta tiesiog paskęsdavo tuose alkoholikų veiduose, kuriuose atsispindėdavo beprasmybė, nesuvokimas, nusivylimas, nemeilė, nelaimė .. Alkoholio aukos jai buvo gražios ir lengvos dozės rezultatas, nes tai darė visi, net vaikai Vio mieste nevengdavo išgerti ir užmušti šiame gėrime nesėkmes, kurias patys išgalvojo.
Dar daug galima būtų vardinti ir neatrastų pačiai Vilniaus miesto gyventojai Violetai P. energijos šaltinių, tačiau kodėl jų išvis reikia ieškoti ar juos rinkti? Kam jai reikalinga visas šis sąvartynas dvokiančių „vertybių“? Kaip paprasta mergina gali žavėtis pačia purviniausia ir nusmurgusia it skuduras pogrindžio, juodo miesto gyvenimo realybe? Ar ji neturi ką veikti, ar paprasčiausiai Vio trūksta vieno šulo smegeninėje?
Jai trūksta visko. Trūksta erdvės ir trūksta laiko, laiko filosofijos, gyvenimiškos filosofijos įsisavinimui – tokios, kuri parodytų šiai moteriškos lyties atstovei pasaulį kitokį – visai paprastą, kuris matomas daugeliui ir ten daugiau drugelių negu lėktuvų skraido. Tikrai. Violetai trūksta šeimos, ji visą gyvenimą viena, tokia viena kaip niekas kitas iš jos matomų objektų – kai kas visada turi šalia savęs sugėrovą arba bent jau butelį, o ji tik viso to stebėtoja, kuri tapo tokia, norėdama sugerti į save kažkokį ryšį, žmonių bendravimo ir kontaktavimo principus .
Violetos tėvai išties mįslė – ši mergina atsirado lyg iš niekur Vilniuje. Niekas nežino nei kas buvo jos motina, nei kas tėvas . Žmonės kūrė istorijas ir legendas apie Violetą – esą ji gyveno miške, ją išaugino žvėrys arba ji visai iš kito pasaulio atsidanginusi, keletas religinių fanatikų tvirtai tikėjo, kad Violeta dar vienas mesijas pasaulio istorijoje ir ateityje jų gimtinė taps jei ne Pažadėtoji Žemė, tai bent jau šventa arba garsia religinė vieta, sutraukianti Violetos tikėjimo šalininkus. Liaudis, kaip visada išradinga.
Keistoji vilnietė nebuvo užauginta vilkų ar kitų žvėrių, kaip mėgsta pasakoti bobutės anūkams, ji tiesiog atėjo iš toli, su ištrinta atmintimi, pati nieko neprisimindama ir nieko negalėdama pasakyti kitiems. Manė, kad ji beprotė, psichinė ligonė, kuria paliko likimo valiai, nenorint gydyti ir auginti. Violeta atsirado čia, tarp mūsų, būdama 15 metų.