Kartono liepteliais per nemigos drugį

Tau atrodė, kad kartais sapnuoji dramblius.
Bet išties tai drambliai tave susapnavo -
Besijuokiantį, salės kampe ar prie baro,
Ar į stygą gitaros atmušusį skaudžiai pirštus.

Dar prieš tai, kada moterys alpo, kauliukai
Išrideno tau neregį, fleitą,
O paskui (nors šaukei, kad nereikia) -
Aitrią liepsną. Galiausiai - duduką -

Jis padės tau pareiti į šiapus per ledą
Ir parvest ten klajojantį dūmuose draugą.
Na, matai - jau beveik ir neskauda.
Tik rankas lyg nuo šalčio dar gelia.