Vakariniai atsidūsėjimai

Ilgiuosi vasaros...
Kuri apjuosdavo žalia vaivorykšte jaunystę,
Kai grybų po lietaus mums tekdavo ieškot,
Ir renkant – nesuklysti.

Juk būdavo smagu pakilti su rūku!
Kartu su dalgiais ir svirpliais melagiais.
Šienauti kiemą, daržą ir laukus...
Juk būdavo. Juk knygos šitaip rašė.

O šiandien – kas pakvies uogaut?
Kas sušlamės, iš praeities atskriejęs?
Nejaugi su speigu teks feisbuke susidraugaut?

Jis nežadės vaikystės. Jis nesulojęs kąs.
Skaudės. Užtat naktis, pabudinta iš mėnesienos,
Užleisti rytui savo vietą susipras.