Manoji ištrauka „Diena be rytojaus“

Visada norėjau, kad kai užgesiu, aplinkui degtų kuo daugiau šviesų . Kuo daugiau žvakių.  Gal todel mano namuose jų visad buvo pilni kampai.
Norėjau, kad grotų  mano mėgiama muzika-  patys gražiausi gitaros akordai..
Kad kiekvienas išsiklausytų i muziką, bei pamirštų savas bėdas.
Kad apkabintų priešą, pabučiuotų i namus netikėtai užsukusšį svečią.
Pavaišintų jį paskutiniu arbatos lapeliu, su paskutiniuoju šaukstu medaus, o išlydint plačiais mostais, palinkėtum užsukti dar syk.
Galbut perdaug piktai i visą tai žiūrėdavau.
Gal perdaug atsainiai žiūrėjau i man duotas dovanas, gal per retai dėkojau, gal visai nedėkodavau..
Nebuvau atvira. Tiesa sakant, buvau per tyli.
Melavau.
Šypsojaus- sakiau man viskas gerai.
Sakiau neberūkau, o už kampo traukiau dumą. Sakiau negeriu, tačiau užsivertus bonką, gėriau iš jos pačiais didžiausiais gurkšniais.
Ne, aš tikrai nevartojau daugiau jokių svaigalų, pasakiau sau ir pati tuo nepatikėjau..
Sakysit aš melagė? O taip! dar ir kokia! Pati sau nuolatos meluoju.
Vengiu tiesos. Vengiu aplinkinių nuomonės. Ištikrųjų vengiu betkokių pašalinių.
Betkokios gyvybės, štai kodėl mano kambarys atrodo lyg vėlyvas vakaras šaltą žiemą.
Aš nuolatos drebulyje. Su savom mintim, su savim. Ir bijau, kad taip ir baigsiu savas dienas, sustojus širdžiai paliksiu šį pasaulį nieko doro jame nepadarius.
Bet visviena nesimeldžiu Dievui, visviena lyg šuo, inkščiu, susigūžusi lovos kamputyje. Inkščiu, kad man šalta, ir kad nieko aplinkui nėra. Kad mano kelias man tapo labai jau varginantis.
Žmonės manes nepažįsta. Ir gerai. Tačiau visvieną sako, jog tu šiokia ir anokia. Naivūs tie žmonės galvodami, jog visi tokie patys kaip ir jie.
Jaučiuosi keistai, kai guliu aukštielnika bei žiūriu i lubas. Ir taip jau penkta - šešta para.
Mintys kaip žudikės smukdo mane vis žemyn ir žemyn. Pasikeisdamos, kuri stipresnė. Leidžiu kiekvienai pasidarbuoti po truputį.
Tada stojuosi. Nevalingais žingsniais vos išsiropščiu is suverstų patalų.
Deduosi nepatogius batus, ant pečių užsimetu susidėvėjusią striukę,  bei vilkdama kojas nešu save lauk.
... Gatve eina garbaus amžiaus, rudo gymio moteris, o jai i pakarpas įsikabinusi maža mergytė. Savo mažais žingsneliais bandanti neatsilikt.
Matau kai maždaug 40-ies metų,  neblogai atrodantis vyriškis prašo išmaldos. Prisėdu šalia.
-Na jau ne, panelyte, čia mano vieta! Marš kurnors kitur! -Sušunka jis.
Tada imetu jam paskutiniuosius savo 2 litus.
Valkatos intonacija iškarto pasikeičia..
-Ačiū mažoji mergaite! Pastaruosius mėnesius nekažką ir tesurenku.
Tarytumei monologo meistras jis beria mintis vieną po kitos. Tik po penketos minučių jis susivokia, jog aš nepasakiau dar nei vieno žodžio.
-Tu kadanors kalbi? -Apsimečiau nebyle bei nulenkiau galvą. Mažiausiai šiuo metu norėjau su kažkuo kalbėtis.
-Atsiprašau, kad teko to paklausti. Užjaučiu. Tikriausiai tavo artimieji tai labai išgyvena?
Tada atsistojau ir nužingsniavau be jokios mimikos veide.
Lauke temo vis labiau ir labiau. Gatvės tuštėjo. Rinkosi tik nedidelės gaujelės girto jaunimo norinčio arba gerai pasilinksminti, arba padaryti kažką nedoro, dėl ko vėliau galėtų didžiuotis prieš „draugus“, nors tie  „draugai“, pabėgtų bėdai pričiupus pačią pirmą akimirką.
-Ką aš čia veikiu? -Pagalvojau. Tada mintyse užgrojo skambaus pianino akordai. Šiektiek liūdni, tačiau ramesni už jūros ošimą vasaros naktį, ramesni net už giedros dienos šiltą vėją, ar drugio suplazdėjimą sparnu.
Bet ne švelniau nei tavo bučinys i mano skruostą, kai lieti jį savo delnu. Poto visą naktį žiūri į mane knarkiančią ir aš visvieną tau atrodau graži... Kai tavo pirštų galiukai slysta žemyn mano lūpomis, kaklu..  tada lyg sustoja ir neklausdamas ka daryti toliau, tu vingiuoji jais vis žemyn, ir žemyn.
Susigūžiu. Tiesiai i balą... Klūpiu, bet neišleidžiu nei garselio, nors ašaros bado abu mano skruostus..
Jaučiu kai širdis baigia iššokti iš mano nusilpusio kūno.. Tada pasišlubuodama žingsniuoju link namų. Ne todėl, kad kažkas pamatys mane tokią, o dėlto, kad, noriu vėl grįžti į savo urvą ir ten garsiai klykti. Klykti iš sielvarto, ar baimės, baimės, kad vieną dieną taip ir sustos mano širdis, pagaliau garsiai surikusi: „ Man užteks! „
Žinot, visad galvojau, kad Dievas kiekvienam davė skausmo tiek, kiek jis gali ištverti. Tačiau, kodėl kartais jis persistengia su kiekvieno jėgomis?
Ne kiekvienas klausimas buvo vertas atsakymų. Tuo įsitikinau ne vieną kartą. Kai aplinkui nėra nei gyvos dvasios, su kuo tada šneki? Tu verki? Dainuoji, šoki, kad tau nebūtų liūdna? Ką tu darai? O gal, taipat kaip aš šiuo metu darau, tiesiog kalbiesi su savimi? Neabejotinai tokie dalykai priverčia susimąstyti.
Arba tiesiog, nekenčiu, kai žmonės lygina. Sako, tu esi gražus žmogus, tad, kaip tu gali būti nelaimingas? Ne ne, ir dar kartą NE! Kas sugalvojo tokią nesąmonę???  Matyt tie, kurie turi per mažai smegenų savo milžiniškoj galvoj.
Tiesa, reikėtų sugrįžti į tą vakarą, kai suglumusi ėjau link namų. Ėjau ir tada tiesiog sustojau. Visai netoli namų durų. Stovėjau ten jei nemeluojant apie 20 minučių, visiškai nejudėdama. Žvarbus šaltis drąskė odą, vėjas plaikstė mano plaukus tai kairėn, tai dešinėn.. Kartais jie tiesiog užkrisdavo ant akių, užmerktų akių. O tada, klausiausi tylos, kurios ten nebuvo.. Ieškojau jos ausimis, nes pamatyti negalėjau - o gaila.. Norėčiau matyti nematomus dalykus. Norėčiau išgyventi, ką žmogus išgyvena paskutiniąsias savo gyvenimo minutes. Juk jie, jau žino, kad palieka šį pasaulį. Ką tada jauti? Ar visdar nori pasinert i amžiną miegą? Ar tada pradedi prisiminti ne tik blogus dalykus nutikusius tavo gyvenime? Ar tada pradedi vertinti gaivų oro pliūpsnį? Šilto lietaus lašus ant tavo kūno. Kai po visą odą bėgioja šiurpuliai? Ar visdar nori mirti? Taipat kaip ir kiti milijonai žmonių tai padarė savo noru? Arba ne.
Mes bent jau galime rinktis.