NeTikras Pasaulis (3 skyrius)

Vėjas, kedenantis man plaukus, buvo be galo šiltas ir nestiprus, jis švelniai glostė man veidą, rankas ir kitas vietas, kurios buvo neuždengtos drabužiais. Buvau apsivilkusi apdriskusius šviesius džinsus, baltus marškinėlius trumpomis rankovėmis ir užsimovusi šiaip jau baltus, tačiau nuo purvo jau papilkėjusius kedus. Vaikštinėjau nedideliame miestelyje, kuriame jau buvau užsibuvusi beveik savaitę. Man labai patiko klimatas, esantis šiame kaimelyje. Be to, pagaliau norėjosi turėti nuolatinius pašnekovus, kadangi keliaujant sutikdavau tik naujus žmones, o dabar man norėjosi pastovumo. Galbūt dažniau kalbantis su vienu žmogum, ką nors išpešiu, kas padės man suprasti, koks čia yra pasaulis. Ne kartą klausiau žmonių, kur aš esu, tačiau jie niekada neatsakydavo tiesiogiai ir aš nesuprasdavau, ką jie nori pasakyti.
Deja, bėda buvo ta, kad nors aš būdavau vienoje vietoje ilgiau, dažniausiai tą patį žmogų tesutikdavau tik vieną kartą ir tik kelis kartus tą patį žmogų buvau sutikusi kelis kartus.
Dabar taipogi nesisekė. Nors lankiausi tose pačiose vietose, mačiau tik nepažįstamus veidus, nepažįstamus balsus. Net buvau nuėjusi į vieno gyventojo namą, kuriame lankiausi anksčiau, tačiau ir čia nieko nepešiau. Turbūt šimtąjį kartą supratau, kad ieškoti pažįstamų veidų yra beprasmiška. Tartum ieškoti adatos šieno kupetoje.
Miestelis išties buvo labai paprastas, itin senoviškas. Čia net žmonės važinėdavo vežimais arba paprastomis karietomis, nors dauguma vaikščiodavo pėsčiomis. Namai seni, mediniai, primenantys tuos, kurie yra senuose vesternų filmuose. Tiesą sakant, vieta buvo beveik tokia pat, tik čia, ne taip, kaip ten, augo vėšli žolė, keliai akmenuoti ir dulkėti. Ten, kur miestelis baigiasi, plyti didžiuliai laukai, kur ne kur matyti miškų plotai. Visiškai normalus vaizdas, nieko neįprasto. Išskyrus tai, kad tolėliau dulkėtas ir akmenuotas kelias pamažu pereina į asfaltą. Tartum į kitą, modernų pasaulį. Atrodo, kad ten ir dangus kiek kitoks, nors ir negali pasakyti, kuo jis skiriasi.
Tas kelias itin vilioja. Norisi palikti tą seną apgriuvusį miestelį ir nueiti į dabartį, kur yra daugybė nuostabių dalykų. Tačiau man norisi ramybės ir žinau, kad ten tos ramybės nepatirsiu. Nusprendžiu pabūti čia dar bent vieną dieną. O gal reikėtų sakyti naktį? Viskas čia taip susipainioja...

- - - - - - - - -

Išalkstu. Pastebėjusi medinę iškabą virš nedidelio namuko, su žodžiais „kaimiška kavinė“, užsuku į tą nedidelę kavinę.
Viduje labai jauku, jaučiu romantišką atmosferą. Priešais stovi pats paprasčiausias baras, o prie langų vos du staliukai, kiek toliau, kampe, stovi dar vienas. Prie vieno staliuko šalia lango sėdi du jauni vaikinai, o prie baro su padavėja šnekasi pagyvenęs vyriškis. Aš atsisėdu prie lango ir laukiu, kol ateis padavėja. Prie manęs ateina šviesiaplaukė, ką tik išaugusi iš paaugliško amžiaus, mergina. Tai kita padavėja, ne ta, su kuria šnekasi vyriškis. Aš užsisakau pirmo pasitaikiusi meniu kepsnio ir kavos.
Belaukdama, kol atneš pietus, pažvelgiu į tuos du jaunus vaikinus. Jiems gal tik ką suėjo 18  metų, atrodo bendraamžiai, gal net broliai, nes iš veido labai panašūs. Vienas truputį aukštesnis ir plonesnis, jo kaulai dėl liesumo matosi ryškiau ir veido bruožai daug ryškesni, nei kito, žemesniojo vaikino. Vis dėlto žemesnis vaikinas kur kas žavesnis. Veidas ir pats kūnas pilnesnis, gražaus sudėjimo vaikinas, be abejonės, patraukiantis akį. Abiejų plaukai neilgi, bet ir ne per trumpi, juodi, o akys didelės ir išraiškingos, ypač žemesniojo vaikino. Vieno vaikino tamsiai mėlynos, o kito, žemesniojo, – rudos. Liesasis buvo apsirengęs kaip kaubojus. Atrodė gana juokingai. Turbūt dėl to, kad paprastai kaubojų nematau. Kitas buvo apsirengęs visai ne taip – platūs tamsūs džinsai ir tamsiai žalias džemperis, juodi sportbačiai. Panašus į banglą, bet drabužiai nėra pakankamai platūs. Ant stalelio mačiau padėtus akinius nuo saulės. Šiame miestelyje jis, kaip ir aš, atrodė kaip ateivis.
Juodu turbūt ką tik atėję ir taipogi laukė padavėjos su užsakymu. Nejučiomis vis apžiūrinėjau žemesnįjį vaikiną, nors stengiausi dėmesį sutelkti kur nors kitur. Pajutau, kad jis taipogi į mane keletą kartų žvilgterėjo.
Kai pagaliau sulaukiau savo kavos, o po to – ir kepsnio, išsklaidžiau savo mintis apie tą vaikiną ir stengiausi susitelkti į valgymą. Juodu taipogi jau užkandžiavo, nors aš nemačiau, ką tiksliai jie valgė.
Maistas buvo labai skanus, tad net buvo gaila, kad taip greitai jį suvalgiau. Belaukdama kol atneš sąskaitą, pamačiau, jog vaikinai jau ruošiasi išeiti. Pamačiau paskutinį mestą žvilgsnį žemesniojo vaikino, nukreiptą tiesiai į mane, į mano akis ir nedidelę šypsenėlę veide. Viskas tartum bylojo, kad mes dar susitiksime, nes tokie susižvalgymai negalėjo būti viskas. Tačiau tuo pačiu labai abejojau, kad mes dar kada nors susitiksime. Durys užsitrenkė. Jie išėjo. Taigi viskas baigta, Bet viduje neleidau užgesti vilčiai, kad aš dar pamatysiu jo akių žvilgsnį ir švelnią šypseną veide.