Keletas eilių

*    *    *
Dienos ramybė
Sukas saulėj,
Ji tyliai švyti lig nakties...
Lyg ją laikai
Savojoj saujoj,
Ir spaudi prie pačios širdies.

Žmogaus kelionė
Baigias tyliai —
Dainų nei šokių nebėra...
Tamsi mintis
Į dangų kyla,
O žemė spindi lyg žara...

Rankas padėjai
Vėl ant žemės —
Tavęs jau nieks nepakartos...
Ir ką buvai
Savin paėmęs,
Paliksi jau kitoms kartoms

*    *    *
Susikaupęs, iškentėjęs
Daug dienų, ilgų naktų,
Ir suskirstęs, ir sudėjęs —
Perkrovęs kelis kartus

Atsisėdau parašyti
Apsidžiaugęs per anksti...
Lenda žodžiai netašyti,
Nupešioti, sulenkti...

Ir pasaulis toks beprasmis —
Nuo pradžios lig pabaigos...
Kažkas pasiglemžia esmę
Neatvertus nė vagos...

—Eik, žmogau, nejuokink svieto
Neieškok, nekurk daugiau...
Taip neradęs žemėj vietos
Savo laiką atvargau...

*    *    *
Nuo lengvų snaigelių
Žemė vėl pabalo,
Žiedui šaltis gelia
Ir žaliam lapeliui...

Čia troboj nešalta,
Šilumos užtenka
Ko paklodės baltos
Visą žemę dengia?..

Kai pavasarėlis
Į miškus pabėga,
Šaltis kaip pašėlęs
Pila baltą sniegą...

Neilgai lig ryto
Pakentėsim tyliai...
Snaigėmis apkritę,
Šaltyje pamėlę...

Paskubėk, saulele,
Duok rankelę šiltą,
Lai laukų upeliai
Neša šviesią viltį...

*  *    *
Širdyje aš pykčio nenešiojau,
Keršto drumzlės nedengė akių.
Iš vaikystės pastato išjojau
Permainingu laikmečio taku.

Panorėjau daug ką padaryti
Ir jėgų darbams geriems sukaupt.
Žemė sukos senoje orbitoj,
Mums nuo jos reikėjo pasitraukt.

Ir į kalną ritome didžiulį
Akmenėlį iš senų sakmių...
Ir miegoti per vėlai atgulę
Audėm sapną ryt dienos sėkmių...

Visa, kas žmogaus protu sukurta —
Tai ir daug, ir velniškai mažai...
Nuo pat Dievo ligi pat Mankurto,
Nuo tiesos lig melo su laužais...

Sizifiniais vieškeliais plačiausiais
Nuo aušros lig sutemų juodų
Nesiskundę ėjome ir jautėm —
Troškų dvelksmą skleidžiamų nuodų.

Nulingavo daug dienų ir metų,
Nelengvai išlikti savimi...
Išdraskytą, kenčiantį kaimietį
Ponai laikė tvarto avimis...

Iš didžiulio mūsų palikimo,
Net iš mūro fermų išlakių
Teišėjo dalgio paplakimas
Ir sklypelis baudžiavos laikų...

Svetimi nedraskė mūsų lizdo —
Paklausyk vienuolio Dotnuvos...
Akys mūsų pavydu sublizgę
Ką kaimynui, broliui dovanos?..

Gal gaisrelį, gal ir didį gaisrą
Su keptais tvartely gyvuliais...
Ak, žmogau, kada beužsigeisi
Dirbti ir gyventi su gyvais?

Laikas laikas nugalėt piktybę
Ir širdy, ir savo galvoje...
Juk ne veltui rankomis sukibę
Laisvėn ėjom, grūmėmės už ją

Ir tegu tikėjimo gerumas,
Atleidimo, gailesčio šviesa
Gaubia mūsų varganąjį rūmą,
Spinduliuoja aiškiai akyse...