NeTikras Pasaulis (2 skyrius)

Realybė nuo sapnų man nuolat pinasi. Ir ne dėl to, kad tiesiog mano sapnai būtų tikroviški, o dėl to, kad mano sapnai yra daugiau nei tikroviški. Jie tikri. Tai suvokti sunku, o aprašyti – dar sunkiau. Vos tik aš užmiegu, pajuntu kaip grimzdu į kitą pasaulį, pasaulį, kuriame nėra jokių apribojimų, kuriame yra tiek daug fantastikos, bet tiek daug ir tikrovės. Esu įsitikinus, kad tokių sapnų be manęs daugiau nesapnuoja niekas. O ir pati anksčiau sapnuodavau paprastus sapnus ir jie pasitaikydavo retai.  Nuo manęs niekas nepriklausydavo, o dabar atvirkščiai. Sapnuoju kiekvieną naktį, o įvykius, kurie vyksta sapne, pati galiu pakreipti į tą pusę, į kurią noriu, galiu lytėti, uostyti, matyti, girdėti. Taip tikroviškai, jog pirmą kartą susapnavus tokį sapną, jei jį galima išvis vadinti sapnu, man pasidarė baugu. Vos tik pabudau, praplėčiau akis ir gulėjau kokį pusvalandį bandydama suvokti, kas čia buvo. Bet viskas taip paslaptinga. Kartais pagalvoju, kad tokius sapnus pradėjau matyti ne veltui. Nes tai įvyko po to, kai patekau į avariją. Nieko rimto, tiesa, man nenutiko, tačiau buvau praradusi sąmonę. Šiek tiek prasiskėliau galvą, bet smegenų sukrėtimo nebuvo. Nebuvo nieko panašaus. Tik nubrozdinimai. Vis dėl to, aš buvau išvežta į ligoninę, kur mane apžiūrėjo, o pamatę, kad nieko blogo, atsigavusią namo paleido tą pačią dieną. Tą naktį aš susapnavau tą tikrovišką sapną. Dar dabar prisimenu, kad sapnavau, jog esu didžiuliame lauke ir nežinau kur eiti. Aiškiai viską suvokiau ir supratau, kad aš pati save galiu valdyti. Jei tik būčiau panorėjusi, būčiau ėjusi. Bet aš stovėjau, nes dar tada, sapnuodama, mąsčiau, ką tai reiškia.
Dabar, kai nutiko tas keistas įvykis mokykloje, aš vėl pasijutau tokia pat nerami, kaip ir tada, kai pirmąkart pabudau po realaus sapno. Ėmiau baimintis, kad nenutiktų kas nors dar baisiau, kad nemirčiau sapnuose ar iliuzijose, nes dabar man tai atrodė įmanoma, nors kitiems tai atrodytų neįtikėtina. Dėl to aš niekam ir nepasakoju apie tai, net Kotrynai, geriausiai mano draugei, kuriai, šiaip, viską papasakoju, nieko nesakiau, net neužsiminiau. Juk ji manimi nepatikės. Aš neturiu kaip įrodyti.
Esu girdėjusi, kad yra tokių žmonių, kurie sapnuoja sąmoningus sapnus ir kad kiekvienam žmogui įmanoma tokį sapną susapnuoti. Bet aš esu įsitikinus, kad mano sapnai nėra tik sąmoningi. Jie realūs. Juose pasireiškia fantazija ir neįtikėtini dalykai, bet jie visviena realūs. Tartum kitas pasaulis.
Nepaminėjau dar vieno svarbaus dalyko. Vėl užmigusi, aš visuomet atsiduriu toje pačioje vietoje, kurioje buvau sustojusi, tai yra pabudusi. Taigi taip aš keliauju po įvairias neįtikėtinas, nematytas vietas, keistą, man nesuvokiamą pasaulį, kuriame kalbuosi su kitais nepažįstamais žmonėmis ir visuomet mąstau, ar tie žmonės gyvena ir realybėje? Gal jie taip pat gyvena du gyvenimus? O gal visa tai tėra mano vaizduotėje? Kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad aš niekada to nesužinosiu.