Lošėjas (20)

Atsidarė durys ir į prieklėtį išėjo Lina. Jos pasirodymas visus apstulbino.
Ant veido, kaklo ir drabužių - kraujo dėmės, paakiai juodi, plaukai sutaršyti, išsidraikę, ant pečių ir krūtinės sumušimo žymės, ant kaktos kiaušinio didumo gumbas.
Nepanaši į žmogų lina vos laikėsi ant kojų. Įsikibusi į kertinį prieklėčio stulpą ir pamačiusi, kad vietoje namo tik krūva degėsių, ji vos ištarė „Tadas“ ir vėl susmuko.
Baltrus pribėgęs ją apkabino ir, pakėlęs nuo žemės, bandė sodinti, bet Lina buvo leisgyvė. Čia susiprato tarnaitė. Pastvėrusi pirmą pasitaikiusį kibirą, ji nubėgo į upelį ir atsinešė vandens. Susiradusi klėtyje puodelį, pasėmė iš kibiro vandens ir bandė sugirdyti jį Linai. Kai ji, sukandusi dantis neprasižiojo, vandenį supylė ant veido. Paskui dar vieną ir kitą pudelį sėmė ir pylė, kol pagaliau Lina atmerkė akis...
Ji ilgokai gulėjo atmerktomis akimis, padėjusi galvą Baltrui ant kelių, kol pagaliau pabandė atsisėsti, o atsisėdusi pati paprašė gerti. Gurkštelėjusi vandens ji šiek tiek atsigavo, bet tuojau pat apsipylė ašaromis.
- Per mane ta nelaimė, - verkdama kartojo ji, - galėjo taip ir neatsitikti...
Žmonės susižvalgė ir, pasijutę nepatogiai, ėmė skirstytis.
Prieš išeidamas artimiausias kaimynas Keršys dar atėjo prie Baltraus.
- Tai aš jau einu, namuose darbai laukia. Čia pat vakaras, pargins karves, o ir kiaules pats metas šerti. Jeigu ko reikės, sakyk, padėsim. Neduok, Dieve, niekam tokios nelaimės... - padavė jis ranką Baltrui.
- Ačiū, - padėkojo Baltrus, - jūs ir taip daug man padėjot. Kad ne jūs, viskas galėjo supleškėti. Ačiū už viską, visą gyvenimą būsiu dėkingas.
- Gelbėjom tavo, gelbėjom kartu ir savo... Negesinamas gaisras galėjo išplisti ir po mūsų vienkiemius, dabar tik tau vienam nuostolį padarė.
- Ką bepadarysi, - stengėsi tvirtai laikytis Baltrus, - liko dar ūkiniai pastatai, tvartas su gyvuliais, javai ant lauko... Kaip nors išsiversiu. O jums dar kartą dėkui iš visos širdies.
Kadangi nebuvo kur padaryt kiaulėms ėdalo, tai tarnaitė priskynė buroklapių iš daržo, o kai pamelžė karves, tai visą pieną supylė į lovius. Pasiliko tik sau vakarienei. Laimė dar, kad tik neseniai buvo kepta duona ir keturi didžiuliai kepalai gulėjo ant lentynos svirne.
Per dieną nevalgę ir tiek prilekioję gesinant gaisrą, samdiniai godžiai valgė pieną su duona, o pavalgę nuėjo miegoti ant šieno.
Nevalgė tik baltrus su Lina. Po tokios baisios dienos, po tiek pergyvenimų, nė vienam valgyti nesinorėjo. Baltrui tiesiog plyšo galva, bet jis tvardėsi ir, neišsiduodamas kokia skaudi ta nelaimė, ramino verkiančią Liną.
- Tu nebeverk, nusiramink, nieko čia baisaus... Gerai kad užteko tik namo, galėjo viską ugnis nusinešti.
- Bet kur reikės gyventi? - rūpinosi Lina.
- Na, pagyvensim klėtyje... Kol užšals... Vis tiek stogas virš galvos, neužlis lietus, - kiek pajėgdamas linksmiau šnekėjo Baltrus, - o rytoj tuoj pat sumūrysiu viryklę lauke, kad būtų kur išsivirti valgyti ir bulvių kiaulėms. Išsemsim ir išvalysim šulinį. Mačiau, gerokai užterštas pelenais ir nuodėguliais... Bet sudegė tik svirtis, vienas vainikas, o šiaip visas rentinys sveikas. Bus galima naudotis. O kai turėsim čia pat vandenį, nepražūsim. Svarbu, kad tik tu greičiau atsigautum... Aš iš kart pagalvojau, kad Tadas galėjo ir tau ką nors blogo padaryti. Pasirodo neapsirikau...
- Man jau geriau, - jau žvaliau kalbėjo Lina, - gal dėl to, kad nebereikia nieko bijoti.
- Kaip viskas buvo, kad tu iki šiol išbuvai klėtyje? - stebėjosi Baltrus, - kodėl neišėjai anksčiau? Negi nematei ir negirdėjai, kad namas dega? Tiek triukšmo buvo kieme...
- Iš karto atsipeikėjau ant grindų prie durų. Tada dar buvo tylu, ramu... Kai šiaip taip įlipau į lovą, vėl viskas užtemo. Ir taip tarpais kai ką išgirsdama, tarpais nieko negirdėdama išgulėjau, kol pasidarė šviesiau akyse. Nežinau, kiek tai tęsėsi... Iš karto nieko nesupratau, nieko neprisiminiau, paskui po truputį pradėjau prisiminti kas ir kaip, bet bijojau išeiti, kad vėl nepakliūčiau Tadui į rankas. Tik tada, kai išgirdau tavo balsą, ryžausi išeiti.
- Gal reikia parsivežt daktarą? - staiga susirūpino Baltrus, - tie užtemimai, tie apalpimai ne iš gero... Toks guzas ant kaktos, kad nebūtų kas trūkę galvoje.
- Ne, ne, - griežtai pasipriešino Lina, - nereikia, man jau žymiai geriau. Duos Dievas ir taip praeis.
- O su kuo tave mušė? Ar turėjo ką nors rankose?
- Kai pargriovė, spardė kojomis, tampė už plaukų... Jeigu nebūčiau ištrūkusi, tikrai būtų užmušęs. O gal būtų buvę net geriau? Gal tada nebūtų sudeginęs namo...
- Ką čia šneki? - pasipiktino Baltrus, - Ką reiškia namas? Džiaugtis reikia, kad gyva likai. Jeigu su tavim kas nors būtų atsitikę, aš neištverčiau... Kad tik žiemą kaip nors ištempt, o pavasarį, kai tik išeis pašalas, imsimės statybų. Banke pinigai, miškas savo... Pastatysim namą geresnį, negu buvo. Dėkui Dievui ir geriems žmonėms, kad nedavė sudegt visai sodybai.
- Negi taip paprasta pastatyt namą? - stebėjosi Lina.
- Ne tokius mūrus pastato, o ką reiškia pastatyti vieno aukšto ūkininko trobą kaime? Nieko nėra paprasčiau... Bet pinigo, aišku, išeis nemažai.
- O dabar būtų gerai šiek tiek apsitvarkyti, - sujudo Lina, - reikėtų ir nusipraust, pasikeist drabužius. Klėtyje mano išeiginiai...
- Žinoma, aš atnešiu vandens iš upelio, - pakilo Baltrus.
- Reikia susišukuot, aš turbūt labai baisiai atrodau?
- Tu man visada graži, - nusišypsojo Baltrus.
- Betgi su kuo susišukuot, - staiga susigriebė Lina, - juk mano šukos buvo pirkioje. Viskas sudegė...
- Štai tau ir šukos, - išėmęs iš mažosios švarko kišenėlės dailias, mažas šukeles, Baltrus padavė Linai. - Aš gi su išeiginiais, o išeiginio švarko kišenėlėje - visada šukos... Ar aš ne kavalierius? - nusijuokė Baltrus.