Ragana

<<Nepaisant to, kad aprašyta istorija visiškai tikra, bet kokios analogijos į dabartinius įvykius yra atsitiktinės ir nepakaltinamos>>

Sykį buvau pas raganą. Dievaži, anoks čia įvykis, pasakytumėt – kiekvienas juk šiais laikais gali nueiti pas raganą. Bet man tai buvo išskirtinis vizitas. Labiausiai dėl to, kad tai buvo vienintelis kartas, kai pats pas ją buvau. Kaip gi viskas nutiko?
Tą žvarbų lietingą rudens dieną stovėjau visas šlapias nedidelio miestelio nedidelio namuko prieangyje ir nekantriai spaudžiau skambutį. „Dziiiiiiiiiiiiiiir ... dzirrrrrrrrrr ...“. Viduje kažkas krebždėjo, įtarinėjau, kad tai – ragana. Įtarimai staiga pasitvirtino, kuomet atsilapojus durims pamačiau ją. Ji neatrodė kaip tikra ragana – buvo gal įpusėjus penktą dešimtį, tačiau tvarkingai susišukavus, kvepėjo prancūzišku tualetiniu vandeniu, o gal net ir kvepalais, ant kaklo ryšėjo margaspalvę skarelę ir, kas keisčiausiai, buvo įsispraudus į ankštas juodas kelnes. Įsivaizduojate?! Kas galėtų pagalvoti, kad raganos irgi dėvi kelnes.
„Ar jūs ne ... „ – tik iš mandagumo bandžiau klausti.
„Taip, aš esu ta, kurios jūs ieškote, jaunuoli“ – nukirto ji ryžtingai.
Na ką gi, ta, tai ta, pagalvojau. Nusiaviau batus, atsisėdome prie stalo. Ko gero pirmą kartą ji meiliau pažvelgė į mane ir pasakė: „Seku informaciją apie jus ir jau daug žinau“. Apsidairiau po kambarį, bet nustebau neišvydęs televizoriaus. Tik pakampėse mėtėsi keletas juodo plauko katinų. Nebuvo matyti ir laikraščių ar kompiuterio, todėl bandžiau nedrąsiai teirautis: „O kaip jūs renkate ...“.
„Turiu savo informacijos šaltinių“ – vėl ryžtingai nukirto ji, o balsas sugrįžo į atšiaurią ir net kiek grubią tonaciją. Pajutau, kaip prakaito srovelė nuvinguriavo iš kairiosios pažasties žemyn.
„“Aš atsivežiau ...“ – bandžiau seanso pradžią pats inicijuoti.
„Gerai, kad nepamiršot, ko jūsų prašiau. Eikite į virtuvę ir užpilkite kavą. Pinigus palikit ant stalo – aš juos perskaičiuosiu“ – pasakė griežtai, man net nekilo mintis kuo nors suabejoti. Jos prašymas, kai dar iš anksto tariausi dėl vizito, buvo labai paprastas – atsivežti kavos, šokolado ir šimtą litų. Draugai man sakė, kad ji nėra brangininkė, bet teisinga. Be to aš pats mėgau pasmaližiauti šokoladu, o tai ir nulėmė mano kelionę į atšiaurų miestelį. Nuėjau į virtuvę ir padariau kavos, smulkiai sulaužiau pigaus šokolado plyteles, tuo tarpu ji skaičiavo mano paliktą krūvelę metalinių. Kai grįžau, ji tarė: „Du kartus perskaičiavau, bet trūksta dviejų litų“.
„Pelno mokestis“ – šyptelėjau, bet sumurmėjau taip tyliai, kad ji neišgirstų. Atsidariau lagaminą ir ištraukęs dviejų litų monetą lengvai nusviedžiau ją ant stalo. Ta skambėdama nusirito ir dingo raganos plačiame delne.
Mes šnekučiavomės apie šį bei tą, gėrėm kavą ir valgėm šokoladą. Buvo visai smagu, sužinojau, ką mano mažo miestelio žmonės, kokiomis problemomis gyvena, tuo tarpu ji galėjo iš arčiau mane apžiūrėti ir paragauti sostinės šokolado. Viskas būtų buvę idealu, jei ne viena mintis, kirbėjusi man kažkur tarp pakaušio ir kairiosios ausies: „Ar jūs nenorėtumėt pradėti ...“.
„Jaunuoli, baikit gerti kavą, tada ir pašnekėsim apie reikalus“ – atsakė ji ir persisvėrus per stalą patapšnojo man per ranką. Kokia ji motiniška, pagalvojau tuo metu, tačiau kai išėjęs pasigedau ant rankos buvusio Rolexo - pakeičiau nuomonę.
Na, kavą tai kavą – užsiverčiau nemažą puodą iki dugno. Uh ... iškvėpiau pūstelėdamas juodo garo debesį. Kava buvo stipri, karti ir be cukraus. Šlykštesnės nebuvau gėręs. Susižėriau į burną šokolado trupinių likučius. Ragana įdėmiai į mane žiūrėjo. Primerkus vieną akį ji kiek panėšėjo į katiną, besimurkstantį saulės atokaitoje. Tiesa, vėliau išeidamas pastebėjau, kad šalia jos tikrai stovėjo įjungtas šildytuvas.
„Na ką gi, duokit man puodelį“ – ramiu balsu tarė ji.
„O, malonėkit, pats išsiplausiu, man nesunku, be to namuose aš visada plaunu indus“ – bandžiau įsiteikti ir tuo pačiu sudaryti kuo geresnę nuomonę apie save. Kaži, ji nepaprašys sumokėti kokio nors priedo?
„Duokit man greičiau“ – pasakė ragana kiek įmanoma įsakmiau ir jėga išplėšė puodelį man iš rankų. Likau tuščiomis rankomis tiesiogine prasme. Žvilgterėjęs į savo panages pamaniau, kad neprošal būtų jas pasikrapštyti. Dar ištiesiau ranką link šokolado lėkštelės, bet ji buvo tuščia. Skanus, bjaurybė, tas šokoladas.
„Kas gi čia, jaunuoli!” – pasigirdo raganos klyksmas. „Kur jūs padėjote tirščius?“
Hmmm ... tikrai, nelabai žinojau, ką atsakyti, bet staiga prisiminiau: „Kokius tirščius, kava juk buvo tirpi!“
„Tai kaip aš jums išbursiu ateitį? Kaip jums palenksiu žvaigždes? Kuo aš užlipdysiu akis jūsų oponentams? Ar pagalvojot apie tai, jaunuoli?“ – kriokė ji dusdama. Visai miela moteriškė įgavo raganišką išvaizdą.
Tikrai, apie tai nebuvau pagalvojęs. Galvojau, paburs man iš kortų ar kauliukų ir viskas bus tvarkoj. Bet, kad reikia dar akis užlipinti – tai visai buvo išėję iš galvos.
„Tai aš tuoj nubėgsiu ir nupirksiu pupelių kavos“ – meilikavau kaip koks katinas.
„Jaunuoli, jūsų laikas baigėsi!” – griežtai tarė ji. Dėl jūsų aš nepaliksiu šlapti kito kliento lauke.
“O gal aš jam paskolinčiau savo lietsargį?” – nebežinojau kaip suktis iš situacijos.
“Ne, jūs ir taip piktnaudžiavot mano šiluma. Susirinkit savo rūbus nuo radiatoriaus ir palikit mano saloną” – pasakė ragana ir tai buvo paskutiniai jos žodžiai man.
Išeidamas prie durų pamačiau belaukiantį kažkur man matytą asmenį. Jis tikrai buvo šlapias, ir visiškai praradęs orumą. “Ar čia yra tualetas?” – nedrąsiai išlemeno klausdamas.
Pasijutau galinga lemiančia jėga ir atsakiau tvirtai bei nedviprasmiškai: “Ne!”.
Ko gero jums labiausiai rūpimas klausimas ar laimėsiu sekančius rinkimus? Atsakymas paprastas – nežinau ir viskas per tą tirpią kavą …