NeTikras Pasaulis (1 skyrius)

Šiandien draugė man papasakojo, kad sapnavo košmarą. Klausiausi jos visai nesidomėdama, ramiai ir netgi piktokai. Man visai neatrodė, kad jos košmaras yra baisus. Greičiau jau juokingas. Ji cypė man į ausį, kad jai bevažiuojant automobiliu, staiga prišoko labai šlykštūs ir tikroviški zombiai, kurie ją taip išgąsdino, kad ji nebesuvokė, jog reikia sprukti.  Kai kurie iš jų buvo su kirviais ir greitai perdaužė automobilio stiklą. Tuomet savo šlykščiais veidais ir rankomis visaip bandė ją čiupinėti, bet, kas buvo keisčiausia, niekaip nesugebėjo priliesti jos. Galiausiai, kai vienas iš jų užsivertė kirvį, kad galėtų jai smogti, ši pabudo kone klykdama ir visa suprakaitavusi.
Kai ji baigė pasakojimą, aš tik atsidusau ir pasakiau savo tradicinę frazę:
- Tikiuosi, kad daugiau nebesapnuosi tokių klaikių sapnų... Juk Tu juos sapnuoji beveik kiekvieną dieną.
- Et, niekis, - numojo ranka Kotryna. – Turbūt aš perdedu.
Jums turbūt pasidarė įdomu, kodėl tai mano tradicinė frazė ir kodėl aš vartoju žodį „nebesapnuosi“. Paaiškinimas visiškai paprastas - Kotryna (taip, tai ta pati draugė) labai dažnai sapnuoja košmariškus sapnus. Ir visuomet juos atpasakoja man. Suprantu, jūs turbūt pagalvosite, kad daugelio sapnų žmogus nė neprisimena ar tiesiog greitai pamiršta, bet Kotrynai yra kitaip. Ji sapnuoja neįprastai dažnai, tik košmariškus sapnus ir niekada jų nepamiršta. Šie faktai, tiesa, truputį neramina ne tik ją, bet ir mane. Tačiau mes prie to pripratome. Kaip ir aš pripratau prie savo keistų sapnų. Bet apie maniškius sapnus – daug vėliau.
Gerai... Dabar turbūt reiktų supažindinti jus su padėtimi, kadangi nieko nežinote. Dabar mes buvome mokykloje, kaip ir įprasta būti 15 metų paauglėms. Dar nė nebuvo skambučio į pirmą pertrauką, kai mes čia šnekučiavomės. Turėjo būti matematika. Man ši pamoka patinka. Tereikia tik suprasti, retkarčiais mokėti formules ir nieko čia sudėtingo. Gal tik tekstiniuose uždaviniuose reikia labiau pasukti galvą, kadangi reikia mąstyti logiškai.
Bet. Ką aš čia šneku? Juk norėjau trumpai pristatyti save. Taigi. Da da da dam. Esu Karmela. Džiaugiuosi, kad turiu tokį nelabai įprastą vardą. Išvertus iš itališko žodžio carmen reiškia „daina“. O dainuoti man patinka. Turiu pakankamai gražų balsą. Na, jis nėra labai nuostabus, bet ausų būgnelių niekam nesprogdina.
Esu gan linksmo ir malonaus charakterio, sutariu su beveik visais žmonėmis su kuriais teko bendrauti, kadangi nemėgstu kivirčytis ir jei kas nepatinka, neišsišoku, neaiškinu savo tiesų, o tiesiog toleruoju. Gal kartais ir reikėtų, bet dažniausiai aš būnu įsitikinus, kad tai nepadės.
Bet geriausia pradėsiu pasakoti kas vyko toliau. Iškart po Kotrynos pasakojimo nuskambėjo skambutis ir prasidėjo pamoka. Visi suėjo į klasę ir susėdo į savo vietas. Viskas atrodė labai įprasta. Pro langą pamačiau betirpstantį sniegą. Buvo pavasario pradžia. Išsitraukiau knygas ir pradėjome dirbti. Nežinau, kas man pasidarė, bet pajutau, kad aš tolstu nuo realybės. Ėmė rodytis keisti vaizdiniai. Veidai. Nepažįstami skirtingi veidai ir rankos, ištiestos į mane. Zombio rankos. Zombio. Zombio. Zombio. Negali būt. Aš sapnuoju? Nepanašu...
Staiga to zombio rankos ima draskyti mane lyg norėdamos sudraskyti į skutelius. Vienas jo nagas taip skaudžiai perdrėskė man ranką, kad aš suklykiau nežmonišku balsu ir kaip tik tą akimirką grįžau į realybę. Iš pat pradžių pamačiau, kad visų žvilgsniai nukreipti į mane, tad pamaniau, kad jie mane išgirdo. Tuomet vėl pajutau skausmą rankoje ir pažvelgusi pamačiau, kaip smarkiai ji kraujuoja. Beveik visa ranka buvo tamsiai raudonos spalvos, taip pat smarkiai permirkęs ir sąsiuvinis. Kelias akimirkas žiūrėjau tai į ranką tai į bendraklasius baimės kupinomis akimis. Pagaliau mokytoja susiprato, kad mane skubiai reikia nuvesti pas seselę ir išvaikė mano sumišimą. Kai išėjau lydima Kotrynos pasijutau daug geriau, kadangi manęs nebevarstė smalsūs žvilgsniai.
Kai pagaliau atsidūriau pas seselę, ši nedelsdama nuplovė man ranką ir uždėjo tvarstį. Pasirodo žaizda nebuvo tokia ir didelė, kaip atrodė, tiesiog netekau nemažai kraujo, kas, pasak seselės, labai keista. Sužeista buvo kairė ranka ir aš beveik nebejutau skausmo, todėl galėjau grįžti į pamoką. Tiesa, seselė labai įkyriai manęs klausinėjo, kas gi man nutiko, bet juk aš ir pati nežinojau, kas čia buvo ir kaip tai galėjo nutikti, be to, tebebuvau šiek tiek sumišusi, tad tik kažką sumykiau.
Grįžusią į klasę mane vėl pasitiko smalsūs žvilgsniai, iš kurių galėjau suprasti, jog jie manęs klausia „kas atsitiko? “ Tačiau aš tik nuėjau į savo suolą ir atsisėdau. Kol aš buvau išėjusi, mano iškruvintą suolą kažkas nuvalė, o sąsiuvinį aš nusprendžiau išmesti. Pasiėmiau popieriaus lapelį ir kaip niekur nieko ėmiau klausytis mokytojos, kuri taipogi buvo labai susidomėjusi mano ranka.
Po pamokos daugelis mano draugių prišoko prie manęs klausinėdamos, kas nutiko. Aš paaiškinau, kad tiesiog smarkiai įsibrėžiau su tušinuku, kuris turėjo labai smailų kampą ir kad iš tiesų nieko baisaus ten nebuvo, tik daug kraujo ir tiek. Nenorėjau sakyti tiesos, nes žinojau, kad manimi niekas nepatikės, dargi išvadins pamišėle. Nepasakyčiau, kad jie patikėjo, bet man tai buvo nesvarbu. Bėda buvo tik ta, kad Kotryna buvo įsitikinusi, kad aš melavau, kadangi ji, sedėdama prie manęs, aiškiai matė, kad jokio smailaus tušinuko aš nė rankose neturėjau. Pagūsčiojau pečiais ir tiek. Po kelių minučių ji atstojo nuo manęs šiuo klausimu, nors vis dar nepatikliai dirsčiojo į mane.
Po šio keisto įvykio, visą dieną buvau išsiblaškiusi, susimąsčiusi ir nerami. Tai pastebėjo visos mano draugės. Gerai tik, kad nepradėjo vėl klausinėti apie ranką ir apskritai neklausinėjo, kas man yra. Tačiau tai buvo matyti iš jų žvilgsnių. Iš žmonių akių aš galiu pamatyti visus jų jausmus, kone įsiskverbti į pačią sielą, perskaityti mintis. Akys tikrai daug ką pasako.
Mano laimei pamokos buvo tik šešios, taigi man neteko ilgai kankintis mokykloje. Po pamokų tesinorėjo grįžti namo, tą aš ir padariau.
Namie galėjau atsipalaiduoti ir leisti laisvai reikštis mintims. Įėjusi į savo kambarį, dribau ant lovos taip, kad net užsigavau sužeistą ranką, kuri man dar labiau priminė keistą įvykį mokykloje. Niekaip negalėjau suprasti, kas čia buvo. Sapnas ar tikrovė? Ar kažkas tarp tų dviejų dalykų? Bet kas tai? Joks mokslas to nepaaiškina, nebent aš to nežinau. Bet ne, tai tikrai neįmanoma. Taip atitrūkti nuo realybės, kad net tave sužeistų, rodos, visai netikra žmogysta, tuo labiau zombis, kuris išvis neegzistuoja, neįmanoma. Tai nesuvokiama protu. Tad kaip man sužinoti, kas čia buvo?
Šitaip bemąstydama, gulėdama lovoje ant nugaros ir matydama tik baltas lubas, aš nejučiomis užsimerkiau ir, mano nuostabai, kaipmat užmigau. Vėl atitrūkau nuo realybės...