Fiksuojam laiką… 02: 25, taip! Lygiai pataikiau kaip keitėsi skaičiai. Keista, bet dėl to labai smagiai pasijaučiau.
Tai va nei rytas, nei vakaras, o minčių kaip visad nei daug nei mažai. Tiksliau viena, bet ir taip nesuprantu kokia. Fustracija kažkokia. Pasigavau minties vėžį. Kada ar kur tai įvyko, nežinau. Nuo tuoleto sėdynės užsikrečiau ja ar troleibuse, taip pat nežinau. Neklausk manęs, kad ir pasakoju, tai savo noru. Dažnai nusišneku, o po to verkiu, kad nusišnekėjau, tada vėl nusišneku, nes verkiau, o tada jau rėkiu, nes nesąmonė seka nesąmonę. Nukrypau nuo temos. Todėl turbūt, nes akys kreivos, kaip manekenės kojos, kaip visuomenė, kurioje privalu man būt. Norėčiau spjaut tau į veidą, nes tu durnas. Negalima, man sako, elgtis taip. Nebespjaudau… tik per balkoną su viltimi, kad netyčia pataikysiu ant ko nors. Kartais dar liežuvį rodau, nes baisiai linksma ir durną vaidinu, nes… irgi linksma. Šypsausi, bet rodau tik dantenas, nes dantys neišbalinti. Neišsibalinau, nes babkių nėra, o sako dar ir šikna tuoj privalės būt balta. Tie žmonės baisiai užknisa, prigalvoja bereikalingų čia madų, dabar net šiknos be gėdos jausmo rodyt negaliu.