Buitis, buitis, ak ta buitis…

    Dairausi aplink namie - reikia, oi kaip reikia vyriškos rankos… Viskas kliba, lūžta, kranai varva, kanalizacija užsikemša…
    Skalbiuosi - eilinį kartą virtuvėje telkšo bala. Neatlaiko, oi kaip neatlaiko vandens spaudimo mano sukežusios “triūbos” ir aišku užsikimšusi kanalizacija… Stveriu skudurą ir guodžiuosi mintimi: “Ne pirmas kartas, jei anksčiau kaimynai neatbėgo, neatbėgs ir dabar… Matyt, tik mano virtuvę semia…” Ką darysi, jei mano “skalbenkė” į vonią  netelpa…
    Skambutis į duris šeštą valandą ryto:
- Jūsų virtuvėje kažkur vanduo bėga. Žinot, pas mus lentutėm  sienos  apkaltos, durys filinginės įstatytos…
- Gerai pažiūrėsiu - uždarau duris.
    Cha, skalbiau tai prieš savaitę, o “bėgo” net prieš porą!  Nejaugi tik dabar  vanduo prasisunkė. Lentutės, matyt, tvirtai “prikabintos”…
  Skambutis po valandos.
- Ar jus nieko nedarot? Žinot, vis dar bėga…
- Bėgo, tikrai bėgo, bet prieš porą savaičių, dabar net nevarva. Žinot, matyt, vanduo tarp lubų ir lentučių susikaupęs, dabar prasisunkė, nežinau nei kuo padėt…- apgailestauju.
Ir prisimenu “verkiančią” bendradarbę, kuriai buvo panašiai nutikę - teko lubas plėšt.
  Jau laikas į darbą, o neišsimiegojus, susinervinus… Susikrimtusi įlekiu į tualetą.
O-lia-lia, pasirodo, tikrai bėga, bet ne virtuvėje, tualete… O kas? Ogi velniai žino kas ir aiškintis nėra kada - matau grindys šlapios, bet kad net kaimynų virtuvę semtų?! Lyg to vandens ne tiek jau ir daug. Guodžiuosi mintimi, jog gal nereiks kaimynams lenteles plėšt. Bėgu žemyn:
- Bėga, tikrai, bėga, bet ne virtuvėje, tualete…
- Tai nors vandens kranus užsukit - tarsteli.
  Sutarta. Lekiu į darbą ir mąstau: “ O kam reikėjo tuos kranus užsukt, juk aš vandens krano čiaupo net atsukus nebuvau, net nenusiprausiau… “  Neišmanau aš tų santechninių gudrybių…Ir ką čia beišmąstys mano “bobiškas” protas. Bandau skambinti vaikams, “išsibarsčiusiems” giminių rate - atostogos. Vis vyriškas protas – tegul lekia namo, pažiūrės kas ten atsitiko. O pati bėgu pas viršininką - gal šaltkalvį paskolins - “kaulyju”. Su šaltkalviu jau sutarta, belieka laukti viršininko palaiminimo. Ką gi pasirodo šaltkalvio pusę dienos “kaulyti” reikėjo - tai vienas prietaisas sugedo, tai kitas. Dirbu užmiestyje, tad reikia, kad dar ir namo parvežtų, tiek mane, tiek šaltkalvį… Pėsčiomis nenueisi. Po ilgu derybų sutariau. Įvertinus tai, kad iškrito pirmasis sniegas ir kažkokia stichinė nelaimė ”apsėdo” mūsų kompleksą - keturi automobiliai įvažiavo į griovį ( ir tai per vieną dieną!). Dirbu bendrovėje vos ne dešimt metų ir neprisimenu nei vienos mašinos įvažiavusios į griovį anksčiau (juk būdavo keliai slidūs) - man pasisekė. Viršininkas ilgai “raukėsi” ir “nervus tampė”, bet  pažadėjo nuvežti namo. Trečią valandą. Trečią tai trečią – jei iš namų dar aliarmo signalai nesklinda, viskas gerai. Palauksiu. O kiek įrodinėjau, kad aš nežinau, kas ten atsitiko, nežinau nei kuriam laikui aš šaltkalvį “skolinuosi” ir ką aš su juo darysiu. Cha, galima pagalvoti, jog mylėtis susiruošiau… O ką? Vyras net ir labai simpatiškas, inteligentiškas…
  Skubu darbuose “apsikuopti” - dalį laiko jau iššvaisčiau, o ir namo anksčiau trauksiu… O dar reikia nubėgt ir paprašyt, kad atlyginimą išmokėtų - už ką klozetą pirksiu, jei reikės…
  Ateina viršininkas ir pareiškia, jog dar viena mašina į griovį įvažiavo:
- Apgailestauju, labai apgailestauju, bet tavęs namo parvežt negaliu - automobilį paskolinau…
  Nusiminiau. Atlyginimo vis tiek reikia. Einu į kontorą, reikės  taip pat paklausti, gal dar nors viena mašina “gyva’ likus… Pasisekė, atbėgo  viena bendradarbė, šiandien nukentėjusi nuo stichinės nelaimės, ir pranešė, jog ją veža namo, “užgriebs” ir mane:
- Skuosk greičiau, ruoškis.
  Skambinu į cechą, kad mano šaltkalvis ruoštųsi - jam dar ir nusipraust bei persirengti reikia. Atbėgu uždusus,  įlekiu vos ne į dušą pas nuogą vyriškį:
- Greičiau - rėkiu, perrėkdama vandens šniokštimą – mašina net prie cecho privažiavo.
“Raunu” kuo greičiau pati lauk. Vairuojantysis (negaliu pasakyti vairuotojas, nes mašiną vairuoja direktoriaus pavaduotojas) pasipiktinęs:
- Nieko aš nelauksiu, skubu! Vieną pažadėjau pavežt, o čia dar ir šaltkalvį!
- Kalbinu, “iš kailio neriuosi”, bet jau važiuojančią mašiną sustabdau - juk ne man pačiai namo reikia, man to šaltkalvio reikia!
- Eik, renk tu jį greičiau! – gaunu leidimą.
    Neriu iš mašinos ir vos ne vilkte išvelku žmogų iš dušo. Bėgu, jis iš paskos… Prasilenkiu su viršininku ir spėju išgirsti:
- “Neduosiu” tau Jono (šaltkalvio).
Nėra laiko teiginio svarstymui, “įšoku” į mašiną ir užtrenkiu duris prieš apstulbusį Joną.
- Važiuojam!
Nustemba ne tik Jonas, bet ir mašinoje sėdintys.
- Važiuojam, šaltkalvio viršininkas neišleidžia, o aš vis tiek jau namo pasiruošusi…
Prasukam pro “išsižiojusi” Joną ir “lekiam”.
    “Įsiritu’ į namus… O namie perversmas - sūnytis ne varvančio vandens priežastis šalina, o ramia sąžine susiruošė namie remontą daryti… Jam, matot, grindis reikia dažyti, tapetus klijuoti (rytdienai gimines į talką jau susikvietęs). Radiatorius jau nudažė, spintą į koridorių išvilko ( praeit nėra kur) rūbus po visus kambarius išmėtė…
- O tualete - sako - nieko baisaus, šalto vandens kranų nesukiok ir viskas bus gerai - vamzdelis sutrūkęs.
- Sūnyti, bet aš išsimaudyt noriu! Šiandien net nesiprausiau, ką man daryt!? O aš ir žmogų pasikviečiau, kur aš jį priimsiu? – keliu balsą.
- Į kokį “bardaką” tu man siūlai jį atvesti? Ir kas tau svarbiau!? - pratrūkau netekusi kantrybės. 
    Skudurai laikinai “sugrįžo” į sūnaus kambarį, galėsiu žmogų nors arbata pavaišint. Tik štai bėda - kada? O ir kas ten atsitiko. Skambinu. Pasirodo vienas darbuotojas staiga apsirgo ir reikėjo jį pakeist - nebuvo kam, teko Jonui. Jis beje klausia manęs tuo paties, kas ten atsitiko.
- Reikia pakulų, santechninio rakto - aiškinu. Prieš tai pati buvau sūnaus prainstruktuota…
Jonas atėjo tik aštuntą… Pasirodo reikėjo dar ir svarbiausio dalyko (seni vamzdeliai trūkinėjo), vamzdelio pakaitalo - kažkokio, na kaip tas daiktas vadinasi? - šlangučio. O parduotuvės jau uždarytos…
  Ką gi, palauksiu rytdienos, sūnus pats pabais tvarkyti… O nusipraust? Jau su kaimyne sutariau - sakė leis… Sakoma: “Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.” - Namie vandenį pataupysiu… Visą dieną taupiau…