Ji..

..Vos atmerkęs akis pamatau lašelius - jos ašaras krintančias man ant skruostų.
- Kas? Kas atsitiko? - klausiu jos, bet ji lyg ne čia būtų, lyg siela jos būtų palikusi kūną..
Įsižiūriu į veidą - jis nuostabus, kaip visada. Gyvas, įraudę skruostai, už dangų mėlynesnės akys, ilgi, jūros bangas primenantys plaukai. Ji nuostabi, kaip visada.. Bet ji ne čia. Ir ji verkia.

Priglaudžiu jos galvą prie savęs.
- Neverk, princese.. - po šių žodžių ji lyg ir sukrutėjo, ant mano peties nusileido dar viena ašara is jos nuostabių akių.

- Labas rytas.. - tarė ji tam, kuris gulėjo šalia jos, kuris net krūptelejo išgirdęs šiuos žodžius. Žodžiai šie buvo lyg naujas rytas, lyg naujas gyvenimas mano pilkame pasaulyje. Veidas jos atodė taip pat nuostabiai, kaip visada, tik ašarotas (nors gal apsimiegojusi?). Šypsena, prie mano akių artėjančios lūpos, du patys trumpiausi, tačiau patys saldžiausi bučiniai - ir šįryt aš vėl suprantu.. Myliu ją.. Labiau už viską! Viską..

O mintyse išlikęs vaizdas klausia: “Kieno ašaros ten buvo? Jos? O gal sapno?”..
Staiga subruzda dar vienas klausimas: “O gal tu pats sapnuoji?”.

Sulig šia mintimi mano atrofuotas kūnas pašoka iš lovos ir kniūpsčias griūna ant žemės. Perėjusio šiurpo galią galėčiau palyginti tik su prisilietimu prie virbalų, sukištų į rozetę.. Pajuntu kaip sušlampa kairė plaštaka. Ašara. Mano. Nors viltis šaukia savo klykiančiai mielu balseliu: “Jos!”.
Suvokiu,kad vėl miegu. Pramerkiu akis, atsargiai nuvalau tą nuostabų žmogiško ekstrakto lašelį, lyg saugodamas, bijodamas, kad jis daugiau niekada negrįš pas mane. Atsistoju, apsirengiu, išeinu..

Rankos džinsų kišenėse, lietus plauna veida, plaukus. Danguje, pasislėpęs už vaivorykštės, "jos" veidas.
“- Myliu tave, princese! Iki pasimatymo šiąnakt.” – lyg melsdamasis pasakau savyje.
Einu..
Laukiu..

_________________________________________________________

Iš ciklo „Rudens rytas (7:52) pusiau pramerktomis akimis“