Mažytis skrajojantis angeliukas

Šlepsėjau alėja. Nemačiau žmonių veidų, nes jie slėpėsi po skėčių uždanga. Nuo ko jie slepiasi? Ko bijo? Naivuoliai. Argi įdomu stebėti lietų, kuomet jus skiria skėtis, jo nejaučiant? Bet tai jų problema. Ne aš jų nesuprantu, priešingai, jie manęs nesuvokia, o man tai nerūpi...
O visgi sustojau. Ne, ne tas žodis – aš sustingau lyg stabo ištiktas!
Ji kraipė savo galvutę, apžiūrinėdama prakąstą ledų porciją. Prislinkau artyn. Alsavau jai į nugarą, bet ji neatsisuko, tik dar intensyviau vartė akutes ir gręžiojo apskritą veiduką.
- Ant mano ledų nukrito lašas. Jis irgi nori atsigaivinti... Ar ne? – staiga spengiančią tylą pertraukė aksominis balselis.
Tik jai prabilus, vėl išgirdau pro šalį lekiančių automobilių gausmą, lietaus ošimą, šlepsinčius savais keliais žmones – visą judantį pasaulį, ir suvokiau, jog šis mažas angeliukas žvelgia į mane savo didelėmis ir išraiškingomis akimis. Ne, ne žvelgia, o skverbiasi...
- Jis nori atsigaivinti, nes jam karšta, tvanku, o jis to nemėgsta... Ar ne?
- ...
- Kodėl tyli? Nemoki kalbėti?
Jaučiausi lyg žiauriai išplėštas iš gilaus letargo miego ir niekaip neglėjau susigaudyti, ką reikėtų dabar padaryti.
- Tavo akys labai gražios. Tokios karštos, bet  nedegina, gilios, bet netokios gilios, kad galėčiau jose paskęsti, be to, kažką įdomaus slepia... - staiga ji prabilo tokiu sodriu moterišku balsu...
- Aš moku kalbėti... – žodžiai strigo gerklėje, bet visgi sugebėjau išveblenti.
- O aš ir netikėjau, kad nemoki. – ir vėl tas aksominis balselis su vaikiško naivumo atspalviu. – Nori?
- Ko?
- Jei tu nesupyksi, aš atiduosiu juos lietui. Manau, kad jam labiau reikia.
Ji kyštelėjo man po nosimi aptirpusius ledus, kurie maišėsi su vėsiais lietaus lašais ir iš lėto tekėjo jos šiek tiek rustelėjusia rankute. Kaip ji galėjo sugalvoti, kad lietui tvanku ir jis nori atsivėsinti? Ir dar ne bet kuo, o ledais!
- Aš niekada nepykstu...
- Na ir puiku! – lyg pūkelis, pagautas vėjo sūkuriuko, ji apsisuko, apsidairė ir suradusi, jos manymu pačią tinkamiausią vietą, padėjo ledus vidury žlegsinčio šaligatvio. – Dabar galime eiti.
- Kur? – sutrikęs žvelgiau į šį mažutį keistą sutvėrimą.
Matyt, proto prašviesėjimo akimirką pamačiau kuo ji apsivilkusi: prie kūno lipo lengvučiai raudoni marškinėliai, sijonuko klostės buvo sunku beįžiūrėti, jis nebesiplaikstė, kuomet įsisukdavo palaidūnas vėjelis, o kojas apglėbusios laikė ryškiai raudonos pėdkelnės. „Boružėlė...“ toptelėjo staiga. Šyptelėjau.
- Žinoma, malonu regėti besišypsantį žmogutį šioje skėčių masėje, bet būtų dar maloniau, jei pasiūlytum prieglobstį po savo sparneliu ar bent pajudėtume link kokios šiltos, jaukios arbatinės... Manau, kad lietus čia jau pats susitvarkys. – ir vėl moteris...
Priėmiau, kaip ji sakė, „po savo sparneliu“. Taip ir nušlepsėjome, skverbdamiesi pro lietų...

<...>
- Kodėl nusprendei, kad lietui reikia atsivėsinti? – galų gale mano balsas pertraukė tylą.
Ji baigė vaikyti nuo karštos arbatos kylančius garus ir metė į mane tokį priekaištingą žvilgsnį, jog tenorėjau, kad verčiau net nebūčiau prasižiojęs.
- Kvailas klausimas! – patempusi lūpytę ji atrėžė su didžiuliu pasipiktinimu. – O žinojai... kad skraidančios karvės gyvena Veneroje?!
Ji taip ir neatsakė į mano klausimą. Gal pati nežinojo atsakymo? Gal... Bet galų gale koks skirtumas.  Negalėjau nuo jos atitraukti akių, ji nė kiek nesivaržė mano tiriančio žvilgsnio, priešingai, su tokiu pačiu atkalumu pasinėrė į mano akis... sielą...
„Linksmutė čiauškalė – šalta kaip ledas, savo aukštą vertę žinanti moteris – kaip visa tai gali sutilpti viename asmenyje?!“

<...>
- Rytoj, dvyliktą valandą, prie centrinės bibliotekos.
- Ką sakei? – nesusivokiau, kodėl ji jau pakilo eiti.
- Rytoj, dvyliktą valandą, prie centrinės bibliotekos. Ir nepamiršk atnešti ledų.
Ir nuėjo. Šyptelėjo ir nuėjo. Ji ką tik man paskyrė pasimatymą?..

<...>
Dvylikta valanda. Centrinė biblioteka. Jos nėra...
Suskaičiavau aikštės, esančios priešais biblioteką, grindinio plyteles. Išvaikščiojau ją visą skersai ir išilgai. Ledai sutirpo, o ji vis tiek nepasirodė. „Kvailys! Ką aš čia veikiu?“
„Myliu vieną tokią mažą mergaitę, žavų angeliuką, vardu... (aš net jos vardo nežinau!) Pažįsti?” tyliai kartojau sau šiuos žodžius. Gal kas išgirs… Pažinos… Atves…
- Vardu Linutė… O šiaip nepažįstu, bet paieškosiu ir jei rasiu, būtinai paskambinsiu… - lyg rojaus arfos suskambėjo tas pats aksomas…
- Aš… Nežinojau, kokius tu mėgsti, tai…
- Tss… - pirštuką priglaudė prie pravirų lūpų.
“O jos akys!... Jos degte dega!..“
- Šokoladiniai?! Pasakyk, kad nupirkai šokoladinius!
Tą akimirką man išdygo sparnai. Žinojau, kad galiu skristi...
- Taip, šokoladiniai! Tik aptirpo... šiek tiek. Tu juk... truputį... pavėlavai... - Ji apsimetė neišgirdusi mano paskutiniųjų žodžių. O gal iš tiesų negirdėjo, nes jau vėl buvo... kitur.
Lyg vaikystės draugą paėmė mane už rankos, nusivedė į parkelį kitoje gatvės pusėje, klestelėjo ant suolelio ir...

<...>
Lietui ji irgi paliko šokoladinius... Prisiminiau...


2003-11-08