Ademoja I

Ademoja

  Juoda tamsi naktis. Kronalto, blanki ir šviesiai gelsva šviesa, nepajėgė prasiskverbti pro storus ir niūrius debesis. Tyliai, gal net per tyliai, milžiniškas padaras bėgo išdžiūvusios pievos takais. Jo juodas ir žvilgantis kailis susiliejo su nakties tamsa. Kartas nuo karto, ore sušvilpdavo į šonus mosikuojama ilga, spygliuota uodega. Padaras skubėjo pas savo šeimininkę, kuri jį šaukėsi tik iškilus pavojui. Netrukus pribėgo mišką, kuriame, slepiamas nuo žiaurių Ostarloko akių, stovėjo didžiulis Santegojos miestas. Į mišką galėjo patekti tik tie, kuriems būdavo suteikiamas, išmintingųjų medžių leidimas. Pribėgęs pirmųjų medžių eilę, padaras sustojo, nusilenkė ir vos, vos pritūpė. Netrukus sutraškėjo šakos ir kamienai, keli medžiai pasitraukė į šonus, praleisdami atvykėlį į mišką. Padaras nieko nelaukęs liuoktelėjo per gilų griovį ir nuskubėjo į miestą.
  Miškas buvo tankus ir neturinčiam sparnų gyviui, neaprėpiamai didelis. Miškas driekėsi nuo Paslaptingojo slėnio iki Penkių brolių kalnų. Jis būdavo vadinamas įvairiai. Kiekviena tauta ar mąstyti mokantys gyviai, mišką vadindavo pagal savas legendas ar nugirstas istorijas. Vieninteliai santegojiečiai žinojo tikrąjį miško pavadinimą. Išmintingieji medžiai pirmajai atvykėlei jį pasakė, o ši perdavė  jį kitiems atvykėliams į mišką.  Medžiai mišką vadino Nardija,  tai visose kalbose reiškė išmintį.  Nardijos miškas buvo toks pat senas, kaip ir visa Ademojos planeta. Žmonės, kelrokai ir trentolai visada kreipdavosi patarimų į mišką ir visada jų sulaukdavo. Deja atėjus Ostarloko valdymo amžiui viskas pasikeitė: Ademoja tapo nebe tokia  daili ir globėjiška, Mindojas pamažu vis blankiau ir blankiau švietė. Kelrokai vis sakydavo, kad jis mėgina paslėpti Ostarloko nuodėmes. Nardijos miškas nebebuvo svetingas ir nebeįsileisdavo prašančiųjų prieglobsčio. Vis rečiau ateidavo norinčiųjų sulaukti išmintingųjų medžių patarimų. Planeta ir jos gyventojai susvetimėjo, tapo žiaurūs, negailestingi, niekuo nebepasitikintys ir kiekvienas kovojo tik už save. Viskas tapo niūru, pagiežinga ir tamsu. Retas, kuris dar tikėjosi  sulaukti geresnių laikų, nes atrodė, kad Ostarloko žiauriam valdymui nebus pabaigos.
  Padaras tarsi nujausdamas nelaimę, bėgo vis stipriau ir greičiau. Medžiai suprasdami jo nerimą, traukėsi iš savo vietų, padarydami jam tiesų kelią į miestą. Gyvūnas dėkingas užriaumojo ir sušvytravo uodega. Bėgant tiesiu keliu padaras ilgai netruko pasiekti vienų iš daugelio miesto vartų.
  Naktimis į miestą galėjo patekti tik pro rytinius, nedidelius vartus. Pro juos tilpo tik pėsčiasis arba jojantis arkliu. Padaras lėtai pasipurtė ir akimirksniu sumažėjo trečdaliu kūno masės. Greit praėjo pro vartus pasipurtė ir vėl atgavo buvusį pavidalą. Laviruodamas siauromis gatvėmis, nubėgo link pagrindinio miesto pastato, žmonių vadinamo rūmais. Staiga padaras sustojo, pakarpė ausimis ir pauostinėjo orą, iškėlęs nosį į viršų. Tuoj piktai suurzgė ir susierzinęs švystelėjo uodegą į sieną. Ilgi ir lenkti spygliai sulindo į sieną. Atgal trūktelėta uodega su savimi  išplėšė mūro gabalą. Siena aimanuodama sugirgždėjo. Netrukus sudrebėjo pajudinti sienoje akmenys ir ėmė byrėti žemyn, taip sienoje padarydami dar didesnę skylę. Pasigirdo esančių viduje šūksniai ir išsigandusių vaikų verksmas.
  Padaras nekreipdamas į tai dėmesio, šoktelėjo į priekį ir kiek leido jėgos nušuoliavo pas savo šeimininkę. Jo ausys vis karpė orą, stengdamasis pagauti bent menkiausią įtarimą keliantį garsą. Gyvūnas pribėgęs rūmus garsiai užriaumojo ir trenkė uodega į grindinį. Akmenų skeveldros pažirusios į šalis, susmigo į artimiausių namų sienas. Tada atsispyręs trenkėsi į medines rūmų duris. Šios sugirgždėjusios liko savo vietoje. Padaras piktai suurzgė ir vėl trenkėsi į duris. Nuo vyrių, kurie buvo įkalti į akmeninę sieną, pažiro dulkės.  Patenkintas sukaukšėjo dantimis ir dar kartą trenkėsi į duris, šios su didžiuliu trenksmu nugriuvo ant akmeninio grindinio. Padaras letena trenkė į grindinį ir nubėgo gilyn į rūmus. Jo ausys pagavo garsą, primenantį aimaną ir pasuko į tą pusę. Pribėgęs nedidelį sodelį, garsiai suinkštė ir atsigulęs ant grindų prišliaužė prie ant žolės gulinčios moters. Lėtai padėjo savo didelę galvą šalia jos rankos.
-Nekaltink savęs, mielasis... Pati kalta, neįvertinau iškilusios grėsmės.
  Padaras suinkštė ir iškišęs liežuvį, lyžtelėjo moters ranką. Jos pirštai trumpai virptelėję, paglostė jo nosį. Moteris silpnai nusišypsojo ir užsimerkė. Suinkštęs padaras bakstelėjo nosimi į jos delną.
-Patikiu tau saugoti savo...
  Moters balsas nutilo. Ji sunkiai nurijo seiles ir stengėsi kalbėti toliau:
-... dukrą. Išmokysi ją to, ko išmokei mane...
  Padaras inkšdamas padėjo galvą jai ant pilvo, stengdamasis jos neužgauti. Moters veidas buvo baltas, it kalnuose slūgsantis sniegas.
-Visada prisimink mūsų meilę... ir prarastą sūnų. Sudie mylimasis...
  Moteris nutilo, jos širdis pamažu sustojo. Padaras inkšdamas bakstelėjo nosimi jos ranką, bet moteris daugiau nebejudėjo. Jis lėtai atsistojo ir atsitraukė per porą žingsnių nuo kūno. Nuleidęs galvą stovėjo prie nedidelio fontanėlio, kuriame taip smagiai plaukiojo margaspalvės dandrijos. Padaro akyse sužvilgo ašaros, viena jų nuriedėjo snukiu ir nukrito ant mažos, rausvos gėlytės.
  Rūmuose kilo šurmulys. Suniokoto namo šeimininkas atėjo skustis sargybiniui. Kareiviai neramiai trypčiojo aplink išverstus vartus. Niekas nenumanė kas čia įsibrovė, bet greit buvo paskelbtas pavojus. Į kiemelį įbėgo, vienmarškinė mergina ir pamačiusi gulinčią moterį, suklikusi, parklupo ant šaltų grindų. Iš jos krūtinės pasigirdo rauda.
  Padaras neramiai pasimuistęs atsitraukė prie durų. Jį pamačiusi mergina, sustingo. Ji neklykė, o įdėmiai nužiūrinėjo gyvūną. Jos akyse suspindo pyktis, susimaišęs su skausmu.
-Kodėl nespėjai? Kodėl jos neišgelbėjai?!
  Padaras, tarsi mirtinai sužeistas žvėris, atsigulė ant grindų ir ėmė inkšti. Mergina atsistojo ir priėjo prie gulinčio padaro. Jis padėjo galvą ant grindų šalia jos kojų ir  liūdnai žvelgė į ją. Ši pritūpė ir ištiesė ranką. Padaras pridėjo nosį prie jos delno.
-Nekartą mama man pasakojo apie tave.
  Padaras pastatė ausis. Mergina liūdnai šyptelėjo ir perbraukė pirštais jam per kaktą.
-Ji tavimi besąlygiškai pasitikėjo, tad taip darysiu ir aš.
  Mergina lėtai glostė gyvūno galvą, žiūrėdama kažkur į tolį. Kažkas įbėgo į sodelį, padaras staigiai atsistojo ir ėmė garsiai urgzti. Mergina išsigandusi plumptelėjo ant grindų. Gyvūnas žengė į priekį taip, kad mergina atsidūrė jam po pilvu.
-Traukis nuo jo!
  Mergina pro padaro koją pažvelgė į prašnekusį žmogų. Greit atsistojo ir prisiglaudė prie gyvūno šono. Atbėgęs vyras sugriežė dantimis ir paraudo iš pykčio. Jis buvo aukštas, tamsių plaukų ir odos, jo akys žaižaravo nuo tramdomo pykčio. Jis žiūrėjo į padarą su mergina, lyg nepastebėdamas ant žolės gulinčios mirusiosios.
-Liepiau tau nuo jo pasitraukti, jei nenori nemalonumų!
-Negrasink man, tu tik paprastas pavaldinys ir neturi teisės man įsakinėti!
-Tik tau taip atrodo, kvaila mergiūkšte. Amžinai gadinai man nervus su savo prakeiktu smalsumu. Nuo šiol aš čia valdovas.
-Neturi tam jokių teisių! Taryba tavęs neįšventins.
-Manai dar nepasirūpinau tuo? - vyras piktdžiugiškai išsišiepė. –Dabar tu priklausai man, kaip ir viskas kas yra šiame mieste. Pasismaginsiu su tavimi.
  Jo veidą iškreipė gašli mina. Mergina nusipurtė iš pasišlykštėjimo. Padaras garsiai suriaumojo ir šoko ant vyro, bet šis klastūnas, staigiai ištiesė ranką ir joje suspindo sidabrinis amuletas. Gyvūnas sustingo ir urgzdamas ėmė trauktis atgal. Vyras garsiai nusikvatojo.
-Gulėt šunie!
  Padaro kojos ėmė virpėti ir tarsi slegiamas didžiulio svorio, atsigulė ant grindų. Mergina su panieka ir baime pažvelgė į vyrą ir pribėgo prie virpančio gyvūno.
-Nuo šiol tu klausysi tik manęs ir darysi tai ką liepsiu, - vyro veide sužibo savimi patenkinto niekšo mina.
  Mergina atsistojo ir pykčiu liepsnojančiu žvilgsniu nužvelgė vyrą. Jis atsakė nebyliu, pasityčiojimo kupinu nusilenkimu.
-Kodėl taip elgiesi, Solreinai?
-Kodėl? Nes man įgriso tavo motinos karo vengimas ir padaro šmirinėjimas aplink. Aš noriu valdžios, kuria kaip pastebėjai, jau gavau. Dabar gausiu ir tave.
-Nė nesvajok, prakeiktas išpera!
-Ne? Tada tavo brangusis padaras mirs tavo akyse.
  Vyras išsitraukė kardą ir žengė į priekį.
-Ne! - mergina išsigandusi šoko priešais gyvūną, norėdama jį apsaugoti. Solreinas šyptelėjo ir sustojo.
-Nenori jo mirties? Tada kaip paklusni mergaitė ateik pas mane ir prašyk mano atleidimo už savo išsišokimą.
  Mergina norėjo kažką sakyti, bet prisimerkė ir nurijo neištartus žodžius. Lėtai priėjo prie vyro ir nuleido galvą. Padaras urgzdamas mėgino stotis, bet amuletas jam neleido.
-Prašau man atleisti, mano valdove, - mergina šlykštėdamasi  prašė atleidimo, kad išgelbėtų gyvūną. Solreinas nesitverdamas naujai įgyta galia, gašliai prisitraukė merginą prie savęs ir perbraukė liežuviu jai per skruostą. Ši nusipurčiusi stengėsi atsitraukti nuo jo.
-O kur tu sprunki? Nuo šiol tenkinsi mano įgeidžius, tad pradėk pratintis.
  Į kiemelį įbėgo du kareiviai ir sustingo nebežinodami ką daryti. Abu baugiai nužvelgė gulintį padarą ir ant žolės gulinčią nebegyvą valdovę.
-Nuveskite panelę į jos kambarius ir be manęs ten daugiau nieko neįleiskite.
-Taip pone.
  Kareiviai priėjo prie Solreino ir palaukė kol jis ją paleido. Staiga mergina griebė už amuleto ir ištraukė iš nesuspėjusio sureaguoti vyro rankos. Greit pasisukusi nusviedė link padaro. Šis pašokęs dantimis sukando amuletą ir urgzdamas pažvelgė į Solreiną. Kareiviai atsitraukė nuo merginos ir išsigandę žvelgė į gyvūną.
-Tu kvaila mergiščia! - vyras trenkė merginai per veidą taip, kad ši parkrito ant grindų. Padaras garsiai suurzgė ir puolė vyrą. Solreinas kardu mėgino gintis nuo aršaus gyvūno puolimo. Padaras garsiai kaukšėdamas dantimis, taikėsi perkasti jam gerklę.
  Mergina lėtai atsisėdo. Jos kairysis skruostas buvo smarkiai paraudęs, o iš patinusios lūpos, srovele bėgo tamsus kraujas. Sunkiai atsistojo ir nesusivokdama kur eina, pasuko  link kareivių. Vienas jų paėmė ją už rankos ir prilaikė, kad ši nepargriūtų. Tuo metu padaras dantimis perdrėskė vyrui rankovę ir iš peties išplėšė gabalą mėsos. Jis garsiai sukliko ir atsitraukė.
-Prakeiktas gyvis! Nudobsiu tave, - vyras įniršęs puolė padarą, bet šis letena trenkė jam į šoną. Pasigirdo trakštelėjimas ir vyras nusiritęs grindimis, atsitrenkė galva į fontanėlį. Kareiviai persigandę žiūrėjo į artėjantį padarą. Šis priėjo prie jų, galvos mostu parodė sau į nugarą ir pritūpė. Kareiviai nieko nelaukę, užkėlė merginą jam ant nugaros ir paskubomis atsitraukė. Iš kažkur atsiradusi kambarinė, pribėgo prie gyvūno ir padavė odinį krepšį bei minkštos vilnos apsiaustą su gobtuvu.
-Ačiū Ize.
-Pasisaugokite, miledi.
  Mergina linktelėjo ir įsikibo į padaro kailį. Šis pasukęs galvą, lyžtelėjo kambarinei ranką ir apsisukęs išbėgo iš sodelio. Kareiviai nieko nelaukę pribėgo prie naujojo savo valdovo. Vienas pritūpė ir pridėjo galvą jam prie krūtinės. Tada greit atsitiesė ir pažvelgė į kambarinę.
-Kviesk žolininkę!


-#-#-#-#-#-#-#-#-#-