Maratonas

Laikas bėga. Kapsi. Tiksi. Minutės tirpsta kaip varvekliai saulei šviečiant, o mes vis bėgam. Bėgti. Ar žmonės nebevaikšto?  - Taip, jie tik bėga. Važiuoja. Skrenda. O kam eiti, gaišti laiką, juk tam ir yra transportas, juk laikas bėga. Bėga žmonija. Bėga tarsi maratone. Pribėga finišo liniją, o kas tada? Tada pamato, jog nieko taip ir nepamatė... Paradoksas.
Sustok minioje, apsidairyk. Visi pamišę. Eik koja už kojos. Jautiesi keistas? Taip, nes jautiesi kaip vėžlys stručių krūvoje. Atrodo, jog jie tiesiog ims ir nusineš tave, tarsi kokia nematoma srovė. Iš jos sunku išlipti. Sunku stovėti. Pažvelgi atgal į praeitį ir atrodo viskas suledėję. Taip, ji susitingusi, bet laikas tirpsta. Kuo daugiau jo ištirpsta, tuo stipresne srove žmones neša, tos ištirpusio ledo upės. Tarsi kokia nevaldoma jėga ima ir nusineša tave.
„Aš neturiu laiko“. Trijų žodžių derinys galintis konkuruoti su bene visų laikų populiariausiu – „Aš tave myliu“. Ar tai reiškia, kad pasaulis baigiasi? Juk niekas nebeturi laiko. Nebeturi laiko sustoti. Apsidairyti. Pasakyti „Myliu“. Taip ir lieka žodžiai nepasakyti, lyg pasaka vaikystės kertėje. Užsimerki. Atsimerki. Užsimerki. Atsimerki. Nieko nebeliko. Lyg smėlio pilys kurias nusinešė banga. Nusineša ir žmones laikas, kaip ta banga, kurioj žibėjo saulės spinduliai. O tu ir lieki neišsakęs žodžių, kuriuos nešiojies širdyje. Pasaulis baigiasi kas dieną. Kas dieną milijonai klaidžiojančių sielų miršta pasiklydusios tarp susiliejusių veidų. Praranda viltį, tikėjimą, gyvenimo prasmę. Tuomet pasaulis baigiasi. Kai kurie nusprendžia mirti. Kiti tampa kūnais, kuriuose kažkada buvo žmogus.
Krisk į amžinybę. Laiko ten nėra. Susiliek su visata. Mintys ištirpsta, kaip cukrus tirpsta kavoje. Jos tarsi lieka, tarsi išnyksta. Tarsi čia, bet ne čia. Gali pajusti, bet nebegali pamatyti. Ledo siūlai siūva širdį. Skauda, bet ištirpsta. Kaip ta ledinė dangaus ašara nukritusi tau ant peties. Šalta, bet ji sušyla. Kaži kas kaltas. Kūnas ar meilė širdyje besikūrenanti. O, kad vienos širdies užtektų milijonams. Taip sunku sušildyti sušalusį, o ne visi ir nori būt sušildyti. Ledkalnis gyvena vienas. Iškišęs smakrą iš vandens, o kūną su miegančia širdim paslėpęs vandenyne. Nereikia rodos nieko. Egzistuoji vienas, bet net ir ledkalnis slapčia geidžia saulės spindulių. Net jis – toks šaltas, nori šilumos. Jis tirpsta. O norint išgyvent jam reikia šalčio, bet kas jei ne saulė padėtų jam pajusti jo gyvybės trapumą. Tas šiurpuliukas bėgantis per švelnią odą nutekina mintis ir laiką.
Kur juoda turi būti ir balta. Kur šalta ten šilta. Kur ledas ten saulė. Vienas kitą gali pražudyti, bet kas daugiau jei ne rizika padės pajusti egzistencijos trapumą. Tu esi. Tu mąstai. Tu Egzistuoji. Padėkok visatai už galimybę palikti pasaulyje pėdsaką. Net jei ir labai mažą. Net jei tai tik įbrėžimas vos pastebimas. Bet pastebimas. Gyvybė tokia trapi, tik dažnai nepastebėta. Kaip tas paveikslas kabantis namie ant sienos. Niekada jo nematai. Jis yra, bet tarsi jo nėra. Kartą nugriūni ir pamatai paveikslą. Guli ir galvoji „negi jis visada čia buvo? Jis toks gražus. Kodėl jo niekada nepastebiu? “ tokia pati ir ta gyvybė. Visada su tavimi, bet neįvertinta. Nepastebėta. Atsikelia ryte žmonės ir galvoja „Kaip aš ištversiu šią diena“, o turėtų vos pramerkę akis nusišypsoti ir padėkoti pasauliui už dar vieną dieną čia. Šioje žemėje. Už galimybę dar kart pamatyti mylinčias akis, kurios blizga kaip žibintai tamsoje. Žiba širdys mylinčios tave, spurda iš džiaugsmo galėdamos matyti tavo šypseną. Virpa apkabintos ir verkia šilkinio liūdesio apgaubtos, netekusios tavęs. Nėra daugiau nei vieno tokio. Tokio koks esi tu. Kokia esu aš. Apkabins nors tūkstantį besikūrenančių širdžių, bet nė viena nešildys taip kaip šildė tavoji.