Trumpiausias kelias Namo-22

300  Rokėrių-Rokėn-rolistų karžygių užvedė variklius. Šimtininkai  Ovydijus, Jeronimas ir Povilas davė savo  kovotojams Rokėn Rolistams  vykti  paskui juos į trasą, - manevruoti  siaurom  Senamiesčio gatvelėm sukti ratus -manevruoti aplink užblokuotus Litvino-Polono –Slaviansij Aljans štabą ir Internacionalinius Štabo ginėjus.  Trisdešimt  dviračius motorus paliko rezerve, –Samurajams, -generolo Nisan Padūki žinioje.
              Prisimenant ne visai tolimą praeitį, -sugrįžkim  į 1936 metus. Rotušės aikštėje vyko labai panašus variantas kaip Ispanijoje 1936 metais, kai skambėjo pasauliui  perspėjimo varpai pagal slaptą kodą: -“ Virš Ispanijos giedras dangus“, - Tada „Tautų tėvas“ Koba Josifas atsiuntė kelis tūkstančius tankų, lėktuvu, keles divizijas tankistų ir pilotų. Aišku, atsiuntė  ir kontrolę, - šimtus NKVD komisarų ir diviziją–galvažudžių, -kontrolierių su suteiktais  įpatingais įgaliojimais, - naikinti nepaklūsniuosius, gaudyti dezertyrus svetimose Andalūzijos  aukštumuose, gaudyti ir naikinti generolo Franko šalininkus. Gaila. - Pasaulis tada neišgirdo ir nesuprato Kobos Josifo klastos,, kad tai vykdomas pirmas Europos užkariavimo etapas, ir naujausios karo tecnikos išbandymas Vakarų Europos kelių, - Adolfą, - reikia dar gerai pamaitinti, laikyti ant pavadėlio, o kol kas, - 1936 metais  Koba  Dždiugašvilis siuntė Sovėtinius „savanorius“ ir ragino iš viso pasaulio prisedengus Ernsto Hemingvėjaus ir kitų žinomų žmonių autoritetais; -skubiai vykyt į Ispaniją kurt Liaudės demokratinę Ispanijos respubliką, karalius Pilypas Ferdenandas pavojuje, nes generolas Frankas yra kraugerys, žmogedra, hanibalas, toks pat yra  Portugalijoje Selazaras, Lietuvoje Smetona, Latvijoje Ulmanis. Reikia juos sugauti ir sunaikinti, Tikri fašistai. Reikia juos visus  pagauti ir pakabinti žemyn galva, arba išvvežti ir parodyti kokia plati Kremliaus –Moskovijos  šalis yra - nuo vakarų Pabaltijo iki rytų, iki pat Kurylų ir Aliaskos, -iki pat Magadano ir Sachalino.  Vot plovė smegenis Koba Džiugašvilis pasaulio išminčiams, -tik stebėtis reikia, mazgojo  Europos didžiūnams taip, kad dar dabar sukasi galva nuo karštos Jaltos saulės, -nesusigaudo kas įvyko, nesusigaudo kas yra akyvaizdu, pažvelgus į Kremliaus aptvare stųksančią iki dangaus iškilusią Skeletų-kaukolių  piramidę, - Dvidešimtojo amžiaus paminklo tironams pavadinta: “-Didžioji XX amžiaus Karo  opofeozė“
        Rotušė aikštėje vyksta kaž kas panašaus, kaip ir Ispanijoje 1936 metais, - tik visiškai priešingai. Vyksta kuriamasis žygis į Lietuvą ir į Pasaulį.
        Atvykusiems svečiams iš Kalifornijos, -iš Holivudo, buvo duota atskira įpatinga uždotis.
        Komisaras Pasagėlė ir komisaras Rokis su vienu  iš svečių Roku Bulbo neskubėdami nusileido lenkta Latakų gatvele žemyn, link Vilnelės, ten kur ant Vilnelės tilto  stovėjo  Misterio Šnobelio MerAZo  tankas. Tanko mechanikas Rubikonas su pagalbininku  Germanu  nekantraudami, mindė kojas vieną per  kitą, suglaudęs kelius, laukė. Jie laiko neleido veltui;- pro tanko patrankos vamzdį leido nuotoliniu budu valdomus šiluminius burbulus, - kodiniu pavadinimų „ Arabas-X- bul-bul bul“. Vienu žodžiu, -mechanikas Rubikonas vilniečiams pūtė ne cepelinus, o „pašildytus arabus“.
          Rokas Bulbo,  apžiūrėjo, didžiulį, agresijos simboli, -tanką  vardu“Giltinė“, -paprašė mechaniko Rubikono:
          -Seeer, lietuWi, Rubiki- Nebepūsk “arabus “. -Nuo šitų „arabų“ vilniečiai šilumos daugiau nepajaus. –Patikrink „Giltinės“  kūro atsargas ir nuimk vikšrus. Tokiais vikšrais mes negalim ardyti brangų, istorinį Vilniaus gatvių grindinį, -svarbiausia, -mums  reikalingas greitis. Ką čia su  tokiu „Griaustinių“ galima padaryti, tik griauti, o mes šito daryti nenorim, aš Rokas Bulbo esu tik svečiai. Kaip sakai, Seer, - šerif Pasagėlė?
          -Sutinku, -Misteri Bulbo. –Vykdyk, eilini, - mechanike Rubiki....
Mechanikas Rubikonas  su padejieju Germanu operatyuviai  nukabino vikšrus. Naujas tanko ekipažas;- komisaras Pasagėlė, komisaras Rokis ir bendravardis Rokas Bulbo, sulindo pro tanko liuką, -uodega pamojavo komisaras Rokis ir, - Svečias Rokas-Bulbo  užvedė variklį, -galingą „Giltinę“,  truktelėjo iš vietos. Komisaras Pasagėlė davė nurodymą:
        -Kol kas toli nevažiuosim . -Va, skersai gatvę trisdešimt metrų, matai  Latako gatvelę, užblokuojam Litvinų Aljancui  ir Kriušo žandarams atsitraukimą į  Bernardinus. –Stok, Bulbo. -Gerai.
Tankas sustojo, sandariai uždarydamas Latakų gatvelę, - jokio praėjimo, na, -nebent koks paciukas  ar tarakoniukas prabėgtų  pro tanko apačią.
               
        Kapitonas Jozapas rūsčiai nužvelgė Rotušės aikštę, mintyse nužvelgė visą „Kautynių lauko teatrą“ visame mieste:
      - Apveizėk, Šturmane.
      Šturmanas Geležėlė mostelėjo konteiner-kopterio pilotui Zbygnievui,  kad nuleistų kanapines kopetėles. Mikliai palipėjo kopetėlėm, patogai įsitaisė, nuleidęs kojas žemyn, apskrido ratu apie Senamiestį, aplink visą apsupimo  žiedo perimetrą. Reikėjo patikrinti svarbiausius atramos taškus.
      Va, -mato šturmanas, kaip gražiai įsitaisė ant Žemo kalniuko už balto fortapijono Šiokie tokie  Muzikos Dievukai, -  Vytautas ir Gražinutė, -groja keturiom rankom, groja ir dainuoja:
          -Mažam kamba-rėėė-lyyyyy, ugne-lęę kuriu,  Sena mooo-tinėėė-lė kaal-bas suuu  kariuuu.....
      Štai vėl šturmanas mato, - jau derina gitaras  trys dainuojantys artistai broliukai ir sesutė –fleitiste Neda. Pamojavo šturmanas ranka, -davė suprasti: - Neužilgoooo..., bai, bai. Ikiiii...
      O, -štai kaip nuostabu, - jau baigti „santechnikai kurmiukai“ montavimo darbus Barboros Radvilaitės gatvėje, - nuo Sereikiškių parko pusės, - pastatyti klijentų aptarnavimui 36 automatiniai aparatai, visiškai  priešais Globalistų citadėlę. - Fasade, ant sienos jau ir Vikingas  įpresuotas.
      Štai šioje vietoje, aš, Dipsis, privalau ir baigti pasakojimą. Nes nebegaliu kalbėti daugiau, - aš išeinu. Dar pasakysiu kelis atsisveikinimo žodius po kelių minučiu, o kol kas tikėkit tikrais nepameluotais vaizdais.

      Pasakojimą perėmė operator Timocha ir Robertas su vaizdo kamerom. Štai, -nepameluoti vaizdai;
          Prie fontano buvo paguldyta iš Vilnelės išgriebta ir atvilkta sena, vienvietė, patrūnijusi valtelė. Senas Dipsio pažįstamas skulptorius Stanislovo nurodymu Dipsį nuo galvos iki kojų  muilino kvapniu muilu. Skulptorius  profesionalasž, -žino, -  darant gipsinę  Dipsio matricą, reikia gerai išmuilinti ir izoliuoti, kad nenusinertų „modeliui“ Dipsiui odą, ūsai ir drabužiai. Labai noriai talkino, - Dipsio kolegos ir bendražygiai, Aurimaz, Omnia Mia, Makt Anima, dar vienas kitas, - leidosi  lenktyių  kad bent kiek pajaustų prisidėję prie Dipsio sunaikinimo, o gal prisidės prie kuriamos Kitokios Lietuvos?  Netikėtai priėjo  ilgais juodais  sijonais dvi ponios  ir padavė muilintojams  šarminio muilo gabalą ir  atsargiai  pasišalino, - dingo minioje. Dipsiui, neliko juos nepastebėtos.
        Dipsio akys susitiko su dviejų damų žvilgsniais. Jam jų pažinti nereikėjo, jis buvo taip su jom susigyvenęs per paskutinius  trejius  metus, kad baisu pagalvoti.
      Juos  priėjo prie greitom, suorganizuoto jaunų  mergaičių „Burbuliukų“ ansambliuko, - pradėjo sausom rykštelėm diriguoti, - pasigirdo nei tai daina, nei tai ritmas, - vis dėlto tai buvo daina: - Mergyyyyyyyyšius Bolka, Mergyyyyyyyšius Bolka.
    Dipsis negalėjo atsistebėti; - Jos aiškiai  dainavo: -Mergyyyyyšius Bolka,  gerai kad tik apie Bolką dainuoja, o minys aiškiai rodo ką turi omenyje. –Ot negaliu. - Tikros padūkėlės šios paslaptingos damos., -pagalvojo Dipsis, ir Dipsis žvilgtelėjo dešiniau, - mato kaip du augaluoti kinologai, kovinių šunų dresuotojai pakėlė rankas, mojuoja dainuojančiom ir dirigojančiom poniom- Motinėlei ir Pūkei;
            -Ja, ja, -Tokie jau esam mes, Bolikas ir Golikas, ir pasiuntė oro bučinukus, -Pu...
    Tai dar ne viskas. Auto remontininkas Kostią tepė „ričiagus“/svertus/ ruošiamiem  kovos veiksmų paleidimo mechanizmams. Jis žvilgtelėjo į dvi damas ir vos nepasileido bėgti, bet, -prisiminė pareigą Tėvynei. Tai jį sulaikė. Jis pamojavo ranka:
          -Aš čiaaaa. –Va, - Jums. - Aš esu mobelizuotas į karą, - iškėlė pirštų kombinaciją ir papūtė: -Pa..
          - Motinėlėėėės, -Ikiiiii.
        Kostios kompanjonas Robertas nukreipė telekamerą į diriguojančias dvi ponias, - garsiai šūktelėjo:
        - Aš Jums parodysiu, Motinėlės, kaip už Laisvę reikia kovoti. -Aš jums parodysiu kaip reikia Tėvynę, Lietuvą, mylėti. Sriubytę Jūs sriebkit, o aš valgisiu grikių košę ir  ant laužo iškeptą ožį  Valdemarą. Va. – Iki, Mama..

Dipsiui visa tai matant buvo gėda dėl Motinėlės ir Pūkės elgėsio  prieš pokario Lietuvos partizanų Motinas. Jam buvo gėda prieš žuvusius Lietuvos karžygius  kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, kovojusius už  jas, už  Pūkę ir Motinėlę, kad visi Lietuvoje galėtų gyventi, kurti ir džiaugtis Laisve, -Laisvę, dėl kurios Dipsis  aukuojosi, - šiandiena neatsitiktinai yra  pasirinkta diena kai galima ramiai išeiti. Tėsiog, - gera diena Dipsiui numirti. Joms šita niekaip nesuprantama, - nesuprantama, kad laisvę reikia saugoti kiekvieną dieną, kiekviena akimirką. Dipsis suprato,  kad Joms visiškai tai nesuprantama ir joms  visiškai nesvarbu kas vykstą šią atmintiną naktį, -ir jam, -Dipsiui, dėl to buvo gėda ir labai jų gaila..
        Dipsis nebeatlaikė įkyraus  jų dėmesio, palipėjo ant valtelės krašto, žvilgtelėjo aukštyn į namų stogus, kur ant sparnuotų Pegasų patogiai buvo įsitaisę Rašyk. lt gausus, tukstantinis eskadronas tarė:
      -Dėkoju, Jums Mielėji. Man buvo didelė garbė būti tarp Jūsų trys su pusę metų kartu. Dėkojų draugams ir priešams, nes tik Jūsų dėka aš tapau stipresniu. Atleiskit už klaidas. Laimingų Jums Naujųjų 2012 metų. Išeinu aš. - Pasilikit, Mielėji ramybėjė, - kol Jūs, - pas mane ateisit.
        -Tai paskutinis mano kelias. -Kekiasį į Pragarą, - vienviečiame, plaskartineme kupe. Sudie, Brangėji. Aš, Dipsis, Jus, - visus mylėjau. Sudie.
      Prie Dipsio, iškilmingai, pagal būgnų bumsėjimą, lietais  samurajų žingsniais prėjo trisdešimt Samurajų, apsupo jį ratu. Samurajų vadas, generolas Nisan-Paduki  aprišo Dipsiui purpuro spalvos raištį. Tai buvo samurajų raištis su Gedimino stulpais ir užrašu „Kamikadzė-1“. Generolas Nisan Padūki ištraukė samurajaus kardą, brukštelėjo ašmenimis per Dipsio dešinės rankos didijį pirštą, brukštelėjo per savo pirštą, suglaudė, - bėgantis kraujas susivienijo. Jie tapo Kraujo broliais. Generolas  Nesana-Padūki ištiesė Dipsiui Samurajaus kardą:
      -Tai Tau, priimk broli Dipsi, -iš visos širdies.
        Trisdešimt Samurajų nusilenkė Dipsiui, pakėlė galvas aukštyn, žvilgtelėjo  į Senojo Vilniaus stogus, nusilenkė sparnuotiems Rašyk lt. Riteriams- Karžygiams, lietai apsisuko ir grįžo į savo vietas, Lietuvos piliečių apsaugai.
      Dipsis buvo sujaudintas, įsikando  vamzdelį ir atsigulė ant valtelės dugno. Kardą priglaudė stipriai  prie krūtinės  žemyn ašmenimis. Skulptorius Stanislovas į valtelę ėmė pilti paruošta gipso skiedinį, stipriai prisodrinta druskos, - tam, kad gipsas greitai stingtų. Pro vamzdelį girdėjosi gilūs  Dipsio atodūsiai:
-Ačiū Dėvui baigiasi mano kelias. Ir uždainavo:
    - Sudie, Sesuuuutės lieeeeetuvaitės, -Sudie žalieeeji žooooolyyyyynai, -Mylėėėėki savo  bernužėėėėėėlius, mylėėėėėėėėkyt Lietuvaaa labai....
      Ikiiiiii,  Šturmane, iki Bocmane, iki  papūga, - Rommma.