Stovėjo mūs suoliukas, ten, prie Kubos,
Kur moterys dailiom suknelėm sukos,
Sėdėdavau aš nusisukusi į langą,
O tu sakydavai: pavokim tamsą...
Užšalo paskutinis medžio lapas,
Kai pasirodė svečias basas...
Klaidų ieškojo jis tabako dūmuos
Nepastebėjęs, kad krantai jau nebe Kubos.
Sėdėjai tu ir degė žvakės,
Lange mano šešėlis vis dar blaškės
Nors tyliai maršą grojo arfos,
Suoliuką tą jau buvo nusinešę bangos.