Ji - pradžios pabaiga

Retas oras  lengvas orelis, tu ir tavo suknelė. Ji juk nėra nėriniuota? Mano galvoje pinasi mintis apie liną ir kartu apie audinio storumo matmens siūlomas, panaikinimui skirtas, barjerų lentas. Manau vinis savo replėmis aš lengvai ištraukčiau, tačiau net tokiu atveju, nežinau kas slepiasi tavo gležnos širdelės užantyje. Pažvelk į mane mėlynake ir pasakyk, kad tas kvailas išdidus šunsnukis viso labo tik dar vienas suaugti bijantis šuniūkštis. Ištark šiuos žodžius ir tapk mano būdos sargybine, princese Ksena.
Nekenčiu tokių prasimanymų. Išties esu tiesus kaip sulenktas kabliukas ir dosnus kaip paskutinis Mošė, nešantis ūkininkams parduodi kelias pašvinkėles. Mano dori ketinimai pilni baltų minčių ir visgi viena juodukė - tavo širdies viešnia.
Tu nusišypsai nuostabia saulėta šypsena, tavo juokas - varpelių skambesys. Paduodama man savo ranką tu išmainai nekaltybę į dar nepatirtą jausmą, kuris gali nunešti mus abu iki pasaulio krašto. Tu nemoki skaičiuos žvaigždžių, tai jau mano darbas, tačiau tu būsi ta kurią aš laikysiu mintyje matuodamas dangaus perimetrą.
Lūžio taškas: tavo akys žaižaruoja ir kaip dvi joninių ugnys, jos dega manuosiuose ežeruose. Mintyse jau pirštu liečiu tavo lūpas ir tyliai šnibždu kažką romantiško. Neturiu idėjų stringa mintys, tačiau išsisuku stipriu aistringu bučiniu, jis išlaisvina neregėtą energijos bangą, tai viskas, toliau pradžia.
Retai be prisimenu tą kartą kai buvome drauge prie didelio laužo, kepėme bulves ir valgėme konservus. Buvai tada tarsi angelas: atnešei alaus ir zakusono nukniaukei iš kaimyno Vovkos. Tavo kūno šiluma man priminė laiką, kada būdami dar niolikos bėgiodavom ryto nutaškyta žole ir susikabine nusirisdavom į šieno kupetą. Kas mums nutiko? Kodėl tu būdama tokia jautri, staiga metei į mane tą kreivą žvilgsnį. Juk aš esu aš ir niekas kitas. Galiausiai kam tuomet tas paradas ir kvapas. Tu kvepi taip, kaip kvepėdavai eidama į tėvų jubiliejų.