Kodėl geriame arbatą arba sielos šaltis

Geriame arbatą, rudą ir skanią, sušildančią, kai šalta.., kartais pasaulyje būna šalta. Šalta ne iš išorės, o viduje, sieloje. Kaip toje, dabar jau Natalijos Bunkės ir Cololo, dainoje „Meilės rauda nebyli“, kur dainuojama: „mūsų pasauly šaltam nieks nesušildys“ arba „šis skubantis pasaulis kasdieną svetimėja“. Ši daina verčia susimąstyti, įsijausti, nuliūsti. Liūdna, kai gyveni dideliame mieste, tave supa daugybė žmonių, bet sieloje tuščia, kai vienišumas toks, kai nėra į ką kreiptis... Vienas filosofas pasakė, kad žmonės gimsta ir miršta vieni... Žmonės yra individualūs, kuria savo gyvenimus, gyvena, kiekvienas turime savo istorijas. Gera, kai galima savo pasauliu pasidalinti su kuo nors, kas artima, tada jautiesi ne toks vienišas. Vienatvės, vienišumo, manau, neįmanoma išvengti, gyvenime būna tokių akimirkų, tačiau, dažnai, vienišumas supa žmogų kiekvieną
dieną, kiekvieną valandą. Vienišumas kartais tampa kančia. Žmogus ieško su kuo būtų galima bendrauti, manau, tai labai svarbus poreikis. Tačiau, dažnai žmogus negali išvengti vienišumo ir gyvena su šiuo jausmu. Valanda nuo valandos, diena iš dienos.. ir slenka laikas. Kartais vienatvėje žmogus jaučiasi geriau nei būdamas vienišas. Vienatvė ir vienišumas - tai ne lygiaverčiai žodžiai. Jie skiriasi. Vienatvėje žmogus yra toks koks yra, kaip
sakė „trečiasis“ filosofas - žmogus tik bendraudamas tampa žmogumi. Nenorėčiau su tuo filosofu sutikti. Ką, tai nebendraudamas, jis jau ne žmogus?.. ne, bet bendraudamas
jis sužino kažką naujo, pažįsta kitą, geriau suvokia pats save, išbando save, bendravimas gali būti lyg poilsis, malonus ir įdomus, bendravimas gali būti praturtinantis (ne piniginę, o sielą aišku), bendravimas gali atpalaiduoti, suteikti gerų, malonių jausmų, maloniai bendraujant ir laikas greičiau pralekia ir gyvenimas atrodo prasmingesnis. Žymus logoterapeutas, Franklis, bendravimą su kitais žmonėmis, pastato kaip vieną iš būdų įprasminti gyvenimą. Žmonės nenori vien egzistuoti: jie nori veikti, daryti, užsidirbti pinigus, susirasti antras puses, sukurti šeimas, išeiti į pensiją.., o
tada jau džiaugti laisve. Gaila, kad Lietuvoje nedidelės pensijos, nedideli atlyginimai, žmonės pradirbę 30 metų turi taupyti, nes taip reikia. Bet ne materialūs dalykai svarbiausia, ne turtas atneša laimę, bet pats žmogus ją kuriasi - kiekvieną dieną. Kitas nesukurs tau laimės, turi pats ją kurtis. Reikia drąsos, reikia pasitikėjimo, reikia vilties. Ir viskas bus gerai, taip pat reikia tikėti.