Paskutinis bardas..

Naktyje skardena prarasta melodija. Paskutinysis bardas pirštais glosto sidabrinės lyros stygas ir tyliai dainuoja miško proskynoje. Naktis tyli. Bardui pritaria tik žvaigždės, vilkai ir silmarilai, žibantys medžiuose. Paskutinis šiame pasaulyje.
O dar neseniai čia bėgo laukinių arklių kaimenės, baimingai žvengė išgirdę griaustinį eržilai, klykė ereliai. Dabar kalnų tarpekliuose staugia tik vėjas ir kažkur pačioje pačioje tarpeklio apačioje nedrąsiai čiurlena baigiantis išdžiūti upeliukas. Jo vandenys skalauja trūnijančius drakono kaulus, neša numirusią mirtį tolyn.
Laukinių arklių kaimenės išmirė. Išmirė ir jų sargai, sargų vaikai ir jų atsiminimai. Šen bei ten plynėse dar mėtosi pusiau žole apaugę šarvai, kuriuose kažkada buvo žmonės, o dabar — tik kaulai. Kalno viršūnėje drakono oloje žiba akys. Ir iš jų išrieda ašara. Bespalvė, skaidri, deginanti.
Užgeso namų židiniuose ugnys. Žmonės sušalo ir mirė. Pasaulis išsirinko keturis naujus valdovus — Badą, Karą, Marą ir Mirtį. Bet ir jie nebeilgai ištvėrė šiose žemėse, kuriose nebebuvo pavaldinių.
Bardas padeda lyrą ir senomis akimis stebi, kaip dykuma, kažkada buvusią pieva, nušiurena smėlio sūkurys. Jo ausys vis dar pasiruošusios išgirsti arklių žvengimą, aukštos žolės šlamėjimą vėjyje.
Kažkas trakšteli ir nukrinta žemėn. Bardas paima nuo pajuodusios lapų krūvos žalsvai švytintį medžių perlą ir liūdnai žvilgteli į juoduojančią tamsoje tuštumą, kuri liko toje vietoje, kur dar prieš kelias akimirkas švytėjo silmarilas. Medžiai miršta.
Visas pasaulis žūva. Tiesiog sekundėmis. Trakštelėjusi į kelias dalis subyra į medį paremta lyra. Sidabrinės stygos susiveja ant žemės plaukų sruogomis ir mirtinai įsipainioja į mirusio medžio šaknis. Žvakė baigia degti. Vėjas nutyla. Mėnulis priekaištingai meta spindulius ant mirties karalystės, kurioje dar visai neseniai siautė gyvybė.
Senasis bardas maldaujamai žiūri į žvakę, kuri jau baigia sudegti. Į paskutinįjį šviesos šaltinį šiame pasaulyje. Mėnulis žūva ir nukrenta kažkur į Tuštumos jūrą.
Bardas atsidūsta. Ir tvirtai suspaudžia pirštais žvakės liepsną.
Pasaulis dingsta.
Ir visa tai įvyksta tik dėl to, kad kažkoks vienas žmogus vienąkart pasakė:
- Netikiu.