http: //www. youtube. com/watch? v=ahcHd8Hfuhk&feature=related
Laaabas, vėl.
Galvoju ar verta rašyt ar ne. Bet gal dar verta. Vėl gi, viltis gi durnių motina.
Pasiilgau Tavęs, nesveikai, taip, kad einu iš proto. Baisiausia, kad nieko negaliu padaryti, išskyrus šitą laišką.. Buvai nuostabus ir liksi, kad ir kas ir kaip buvo.. Nemoku kitaip. Turbūt šitaip būna, kai myli. Nežinau.
Noriu, kad grįštum. Žiauriai noriu. Tu buvai viskas man. Aš vis nesusitaikau su šita suknista mintim - Tavęs nebėra. Ei, juk negali taip būti, kąą? Negali. Tik ne man, ne ne. Juk buvau gera. TAVO. Dah, kas liko? Nieko.
Kaip gyveni? Pamiršai mane? Ar ne? Gal dar nori mane apkabint? Mmmm? Prašau, sugrįšk. Savaitei, dienai. Tik leisk pasakyt viską į akis. Ir apkabint.
Noriu, kad pasakytum viską, ką jauti realybei. Nes paskutinį kartą, kai mačiau Tave, paskutinis dalykas, kurį man pasakei buvo: ''myliu'' . Atsimeni? O jei ne? Kaip man išgyvent? Jaučiuos negyva, o tiek laiko praėjo.!!! Nesąmonė. Atsiprašau.
Tiesiog, Tu sukurtas Man. Suprask. Myliu Tave.
Parašyk man, maldauju, bent parašyk..