Lošėjas (13)

Pirmasis Tado pažįstamas miestelyje ─ medicinos felčeris, pliktelėjęs kokių keturiasdešimt penkių metų našlys. Dešimt metų išgyveno su žmona, vaikų nesusilaukė ir, kaip pats tvirtina, daugiau neketina vesti.
Jis gyvena Tado kaiminystėje, antras namas nuo mokyklos. Našlys pirmas apsilankė pas Tadą, norėdamas susipažinti.
─ Aš miestelio šundaktaris, našlys Titas, bet visi vadina daktaru ir susirgę kreipiasi į mane, ─ taip prisistatė jis Tadui, ─ gal galiu kuo padėti?
─ O aš ne taip seniai vedęs, bet kol kas gyvensiu vienas. Nenoriu vežtis žmonos į tą užkampį, ─ atsakė jam Tadas. ─ Užeik, ─ pakvietė jis. ─ Ar seniai gyveni toje skylėje? ─ dar pasiteiravo.
─ Jau dešimt metų, ─ kaip Tadui pasirodė net su pasididžiavimu atsakė felčeris Titas.
─ Ar taip pat pagal paskyrimą?
─ Ne, žmona buvo iš tų kraštų. Verčiuosi individualia praktika ir nesiskundžiu.
─ O daugiau inteligentų čia turite?
─ Malonu, kad laikai mane inteligentu... Yra dar keletas tokių pačių kaip aš.
─ Kas tokie?
─ Na, kad ir policininkas Stasys. Visai nieko vyrukas, pats pamatysi. Irgi viengungis... Yra dar vikaras, pats supranti, kad kavalierius, Dievo tarnas... ─ Titas šyptelėjęs pamerkė akį, ─  ir tarp kitko labai pasaulietiškas. Dar yra pienininkas.
─ Irgi nevedęs? ─ nusijuokė Tadas.
─ Tu nesijuok, jau kokie šeši metai kaip išsiskyręs.
─ Ir koks nevykėlis, ─ jau smagiai juokėsi Tadas.
─ Dar dažnai užsuka iš lenkiško dvaro agronomas. Tas tai jau vedęs, ─ spėjo paaiškinti, ─ tik stebiuosi, kaip su juo gali gyventi žmona?
─ Tai ir yra jūsų miestelio inteligentija? Nieko sau, ─ šaipėsi Tadas, ─ visai graži kompanija, tikra dobilėlio penkialapio brolija. Panašu, kad visi bendraujat? Ar ne taip?
─ Ir dar kaip.. ─ vėl mirktelėjo Titas.
─ Ir koks gi tas jūsų bendravimo būdas? Gurkšnojate?
─ Visiems labai priimtinas pokeris, bet neapsieinam ir be stikliuko.
─ Pokeris... ─ kažkaip mįslingai nutęsė Tadas ir surimtėjo.
─ O ką? Ar ir pačiam pažįtamas toks bendravimo būdas?
─ Seminarijoje bandžiau, bet prakišau ir įklimpau į skolas, ─ prisipažino Tadas, ─ prisiekiau daugiau gyvenime nebeimti kortų į rankas.
─ Žinoma, jei stambiom sumom tai nepatartina, bet po keletą litų, netgi smagu. Prasiblaškymui... Emocijoms sužadinti... Ką daugiau čia veikti laisvalaikiu? Juk ir pats pastebėjai, koks čia užkampis.
─ Na, galima ką nors veikti Lietuvos tėvynės labui... ─ patarė  Tadas, ─ mes gi inteligentai, turime būti patriotais, kaimo šviesuoliais, turime ugdyti tautinę sąmonę tolimuose, atokiuose, civilizacijos nepaliestuose kaimuose ir miesteliuose. Negi nežinai ką veikti? Tik apsidairyk, pamatysi kiek darbų laukia.
─ Nebūtum mokytojas, ─ mestelėjo Titas, nelabai supratęs, ar Tadas kalba rimtai, ar juokauja. ─ Suprantama, ─ atsargiai ištarė jis, ─ turėsi tokią auditoriją, taip sakant, gerą dirvą savo idėjom skleisti, galėsi arti tuos dirvonus, o ką aš galiu? ─ bandydamas viską paversti juokais dar pridūrė. ─ Nebent galėčiau šviesti higienos klausimais. Pavyzdžiui, kaip naikinti utėles...
─ O ką, irgi plati dirva, ─ juokėsi Tadas, ─ darbų visiems užteks.
─ O aš manau, kad draugų susibūrimas vakarais po „įtempto“ darbo, irgi visai nepeiktinas dalykas... Reikia gi kaip nors atsipalaiduot, pasisemt jėgų, kad ir tėvynės labui, ─ jau drąsiau juokavo ir Titas, ─ kitokių pramogų tai nėra. Nebent pats įneši kokių nors naujovių...
─ Ne pramogauti atvažiavau, o dirbti. Arti, kaip pats pasakei, ─ jau visai rimtai prašneko Tadas. ─ Pirmiausia turiu grąžinti skolas, paskui šiek tiek prasigyventi ir atsivežti žmoną. Laikas pradėt normalų gyvenimą...
─ Bet, kol neturi žmonos ir žadi gyventi vienas, galiu rekomenduot gerą šeimininkę. Jau nebe pirmi metai, kai ji man gamina. Gamina skaniai, švariai ir ne brangininkė. Juk nesiruoši pats stovėti prie vyryklės...
─ Tikrai, ─ nudžiugo Tadas, ─ gera šeimininkė ir man pravers. Už tai labai ačiū, brolau. Darbo, atrodo, turėsiu nemažai ir tikrai nebus kada nei skusti bulvių, nei kepti blynų... ─ dar pajuokavo.
─ Nėra už ką, ─ šypsojosi Titas, ─ už tai ir atėjau paklausti, ar ko nereikia. Bet nenoriu įkyrėti. Pirmai pažinčiai užteks, o dabar jau eisiu. Iki pasimatymo... ─ padavė jis ranką Tadui, ─ gal dabar ir dažniau susitiksime, juk kaimynai esame.
Už savaitės Tadas buvo pakviestas pas Titą. Pasirodo, pas jį ir rinkdavosi visi tie jo paminėti viengungiai.
Kviečiamas jis buvo tik vieną kartą, o toliau ir nekviestas, be jokių ceremonijų galėjo lankytis, kada tik panorėjęs.
Tą patį pirmą šeštadienį Tadas susipažino su visa miestelio „inteligentija“.  Vyrai jam patiko: jie buvo linksmi, draugiški, nekvaili ir prie humoro. Ypač vikaras Paulius. Jis žinojo daug linksmų istorijų iš savo dvasių ganytojo gyvenimo ir iš susitikimų su kaimo žmonėmis. Dažnai aplanko juos kalėdodamas. Per visą parapiją lankydamas juos namuose, patiria įvairiausių nuotykių ir moka vaizdžiai papasakoti.
Nuo jo neatsilieka ir felčeris Titas. Jam kaip medicinos praktikui irgi tenka patirti daug komiškų situacijų. Na o pienininkas žino daug gerų, kartais ir visai „riebių“ anekdotų.
Po stikliuką išgerdami ir užkandžiaudami, jie prasėdi visą vakarą, prisijuokia iki ašarų ir, užsibuvę iki vėlumos, išsiskirsto. Bet kartais randa laiko prisėst ir prie kortų...
Kol nebuvo grąžintos skolos, Tadas pokerio vengė, bet kai iš pirmų atlyginimų atsiskaitė su skolintojais ir atsirado laisvų pinigų, pats pamėgino.
─ Kai dabar taip šalta, pokeris labai tinka dėl veiksmingesnės kraujo apytakos, ─ taip mėgo sakyti Titas.
Iš karto mažesnėmis, vėliau įsidrąsinęs ir didesnėmis sumomis Tadas lošė pakankamai sėkmingai. Paskui pradėjo nesisekti, ėmė pralošinėti, bet nepasidavė ir lošė toliau. Apyligiai išlošdamas ir pralošdamas jis per žiemą sėdėjo prie pokerio, kol likus kelioms dienoms iki žiemos atostogų taip prasilošė, kad neliko nė už ką nuvažiuoti į kaimą pas Liną.
Kokį šimtą litų galėtų pasiskolinti iš Tito... Tačiau ką pasakyti Linai, kur padėjo pinigus uždirbtus už tuos kelis mėnesius? Ji gi laukia nesulaukia, kada pagaliau jie galės nusipirkti baldus ir pradės savo gyvenimą.
Galima būtų sumeluoti, kad turi pasidėjęs banke. O jeigu paprašys parodyti knygelę? Galėtų pasakyti, kad paliko namuose ar panašiai, bet ar ne per daug melo? Pagaliau, ar toli važiuosi taip meluodamas? Vis tiek išlįs yla iš maišo. Ar ne geriau būtų visai nevažiuot? Parašyt, kad sunegalavo, turi temperatūros, kosti, skauda galvą, pasveikinti su didžiosiomis šventėmis ir tiek. Bet juk tai irgi melas... Na, bet tai tik vienas melas ir nereikia meluot, žiūrint į akis. Taip, aišku, irgi negerai, bet dievaži tai paskutinis kartas, kai jis meluoja. Daugiau taip nebus... Iki Velykų jis užsidirbs ir sugebės viską užglaistyti, sugebės ištaisyti klaidas.
Jeigu Tadas dar kiek ir krimtosi, kad nenuvažiavo į kaimą pas Liną, tai susipažinęs su Tito viešnia, viską užmiršo.
Iš Kauno paviešėti per Kalėdas pas Titą atvažiavo pusseserė kirpėja Lionė. Tokia graži brunetė, madingai apsirengusi, skoningai pasidažiusi, su imantria šukuosena, lakuotais nagučiais ir žiedais ant pirštų panelė.
Vyrams net akys ant kaktos iššoko. Kada tik neužeik pas Titą, vis sutiksi tokią merginą, apie kokią tokiame užkampyje tik pasvajot gali. Ji visada linksma, mandagi, nė kiek nesibaido Tito draugų, nė vienam negaili savo dėmesio. Su kiekvienu ji moka maloniai pašnekėti, vis randa dėl ko smagiai nusijuokti.
Policininkas Stasys pasipustė delnus. Ne, tokios progos jis nepraleis. Apie tokią gražuolę verta apsisukti. Ar jis ne kavalierius?
Stasys, apsirengęs tvarkinga uniforma,  lankosi pas Titą, visada pasitempęs, visada pasikvėpinęs, atvirai reiškia savo simpatijas Lionei.
Bet Tadas irgi nesnaudžia... Jis gyvena arčiau, lankosi dažniau ir aiškiai mato, kad merginai patinka. Stasys kada ateina, kada ne, o Tadas vis ten.
Kartą jis pakvietė Lionę apsilankyt savo namuose, pasižiūrėt, kaip gyvena „kaimo liktarna“ ir ji mielai sutiko. Kai jie vienudu, Tadas visai drąsus. Išlydėdamas viešnią ją apkabino, o kai ji nesipriešino, aistringai pabučiavo.
Po tokio bučinio tarp jų prasidėjo audringas romanas. Lionė dabar jau kasdien ėmė lankyti  Tadą namuose vis ilgiau užsibūdama.
Iš karto galvojęs Lionę merginti, policininkas Stasys tai matydamas nusivylęs pasitraukė ir nustojo lankytis pas Titą.
Jau nebetoli žiemos atostogų pabaiga, tačiau Lionė neskuba išvažiuoti. Ji smagiai leidžia laiką su tokiu puikiu vyruku.
Titas, matydamas tokią artimą jos ir Tado draugystę, ėmė nerimauti. Kartą, kai auštant Lionė parėjo namo, Titas ją užsipuolė:
─ Ką galvoji, mergele? Juk ne kartą sakiau, kad jis vedęs. Ko pati tikiesi, ko sieki? Jeigu atvažiavai paviešėti, tai prašau, bet jeigu galvoji ir toliau taip elgtis, tai tau čia ne vieta. Šiandien pat susikrauk daiktus ir dink iš čia...
Lionė nė neatsisveikinusi su Tadu, išvažiavo, o Tadas tą audringą romaną pasistengė kaip galima greičiau užmiršti.